Vasaros neišduosiu.

Galbūt šiandien sninga labiau nei vakar.
Galbūt ir vėjas stipresnis, bet aš – ta pati.
Medžiai neturi lapų, bet jiems jų ir nereikia, kad išgyventų šalnas.
Aš turiu savo plaukus, bet man maža to, jaustis laiminga, kai lauke minus dešimt.
Aš stipresnė nei ledas ežero pakrantėse, bet silpnesnė nei šiltas vanduo.
Mane lengvai gali sužeisti žodis, sunkiai užgauti akmuo.
Krūmai išblukę, išbalę, netekę spalvos kaip ir aš, pavargę nuo šios žiemos.
Bet man kaip ir jiems užtenka sniego ir viskas tampa gražu, romantiška ir patrauklu.
Aš giedresnė už dangų, bet jis laimingesnis už Mus.
Naktį jį lanko šviesa, kas Mus aplanko tik sapnuose.
Aš nesakau, kad nekenčiu žiemos, bet prisiekiu, pavydžiu to, ką turi dangus.
Jis pamaiviškai tamposi kiekvieną vakarą prieš miegą, kai trypiu iškritusį sniegą.
Aš nemeluosiu Tau, Tu atpirktum viską, jei pavirstum juo.
Bet vasaros aš neišduosiu, žiemos aš nepamilsiu.
Aš sniegą išbučiuosiu, apkabinsiu, nieko nepaliksiu.
Tu pamatysi, žiemos nesulaikysi, aš viską ištirpinsiu.
Galbūt aš saulė Tavyje, bet ta pati. Galbūt aš vasara žiemoj.
Prašau, apsikabink.

2009.12.16, 22:33

Tu pasakyk.

Kodėl Tu nežinai?
Kodėl Tu nematai?
Kodėl nepastebi manęs pilnai?
Juk aš visa Tau atsiduočiau nuolankiai,
Be priežasčių,
Be norų,
Be klausimų - ko nori išdidžiai.
Užtektų, tik, kad būtum,
Bučiuotum kaktą vakarais,
Kartais sumurmėtum ‚Myliu‘
Ir apkabintum nuoširdžiai.
O tiek ne daug Tau reikia,
O kiek daug turi.
Kodėl Tu stovi ir dvejoji?
Kodėl mane vis ignoruoji?
Ko lauki?
Ką svajoji?
Kodėl nemyli ir kvailioji?
Kodėl žaidi ir nesustoji?
Kodėl Tu man meluoji?
Kodėl manim nesinaudoji?
Kodėl nerizikuoji?
Aš pažadu tylėti ir klausyti,
Kasyti galvą vakarais,
Aš pažadu girdėti ir tylėti,
Kai atsibos Tau mano plepalai.
Aš pažadu Tavimi neabejoti,
Kartu užmigti, kartu pabusti
Ir nesvarbu blaivi ar pagirioti.
Aš pažadu niekada nebe sustoti,
Kramtyti lūpas, atvirai Tave išprovokuoti
Ir kas kartą iš naujo suvedžioti.
Tu pasakyk, kodėl neverta rizikuoti?

2009.12.14, 17:55

Parduota!

Pastebėjau, kad vis daug daugiau žmonių ryžtasi parduoti savo sąžine už visai nedidelę kainą. Drįsčiau teigti už mažesnę nei šiukšlių maišų kainą Norfoje. Merginos taip po gi savo kainos rinkoje kelti neskuba, dėl baimės, kad gali sumažėti paklausa.
Taigi merginų kainos išlieka kaip ir Vilniaus kailių parduotuvėse. Jos visada pasirašys, jei etiketė vilioja, o suteikta reklama įspūdingesnė už jos maskuotės sluoksnį ant veido. Svarbiausia gera reklama! Jei esi žinomas, seksualiai patrauklus ir plačiai vartojamas, už nedidukę kainą galite nusipirkti šią švelnią lapę, kad ir visam sezonui, gaila, kad jos galiojimo laikas trumpas, bet nesijaudinkite, galėsite padovanoti draugui!
Gatvėse pastebiu ir lengvo grobio ieškotojų. Sąžinės pardavėjai! Kitų nuodėmės jiems puiki proga užsidirbti. Jie stovi prie Policijos pakabintos lentos „Ieškomi“ ir naglu žvilgsniu žiūri į praeivių veidus, ieškodami panašumo su pilkų nuotraukų bruožais. Be abejo praeiviai - panašūs, net labai, visi kaip zombiai juda savo namų link su nauju batonu, bet mes negalime jų teisti ir vadinti ieškomais, nuteistaisiais ar nuodėmingaisiais, vien tik todėl, kad jie - mirę. Sąžinės pardavėjų darbas sunkus, bet bent nereikalaujantis fizinės ištvermės ar didelio išprusimo, čia užtenka tik geros akies...
O, už ką ir už kiek parsiduodi tu?

2009.10.12, 17:51

Jie žavūs!

Jie visi yra kaip vienas. Nesvarbu, kiek daug painių žodelių jums kištų į galvas, jis yra jie, o jie yra jis. Jie gražuoliai su ypatingai blizgiais mašinų tiuningais, jie vieni nevažinėja, jiems reikalinga draugija. Moteriška draugija. Pastovumas jiems nebūtinas. Jiems tinka ir blondinės, ir brunetės, labai smagu, jei ji bent kažkiek primena jo pačią didžiausią meilę – jo automobilį.
Jie daug rūko - rūko kalbėdami, rūko gerdami, rūko iš neturėjimo ką veikti. Jų merginos auksinės, jų merginos negali rūkyti, nebent draugiškai sutraukti kelis slimo dūmus, prašomos palaikyti kompaniją.
Jie daug geria. Ypač alaus. Bet neduok Dieve, jų mergaitės alų laks kaip jie patys. Jie joms pasiūlys kavos, o norėdami šiek tiek jas atpalaiduoti, bandys sudominti sidru, geriausiu atveju karštu vynu.
Kojos. Ilgos. Tik ilgos kojos dera prie tokių pačių, jų seksualių mašinų. Jokiu būdu dieviška grožybė negali būti aukštesnė už jį patį, o nagų lakas blizgėti labiau, nei jų automobilių kapotai.
Krūtinė. Atvira, būtų gerai, kad matytųsi kraštelis liemenėlės, o kai jie tik dviese jo mylimam automobilyje, jos išvis galėtų čia nebūti.
Jis išbučiuos jums ne tik rankas, bet ir kojų pirštelius tik dėl vieno beprotiško noro su jumis praleisti naktį. Jo tikslas, kuo daugiau susišaudyti į savo miegamąjį gražuolių ir sušiaušti jų ilgus, gražiuosius plaukus. Kuo daugiau – tuo geriau. Tik apsaugok Dieve, jei ryte jos apšviestas veidas pasirodys visiškai nepanašus į to vakaro sutiktos gražuolės.
Net jei ir taip. Jis pasidės didelį pliusą savo sąraše, turėjąs galimybę kaip sakoma tave patvarkyti. Galės daug rūkyti, dar daugiau rūkyti ir tai aptarti savo draugų rate. Vyriškosios lyties draugų rate, kur ir kiti, kurių grožis beveik priglysta Brado Pito ar Enrikės Iglesio, girsis savo laimėjimais.
Jei jūs jo ryte neišgąsdinote savo natūralumu ar nubėgusiu tušu, sveikinu, jūs mieloji gražuole, turite galimybę patirti dar vieną įspūdingai kaitinantį ir iš proto vedantį orgazmą kitą naktį, kai gausite pakvietimą tiesiog pasivažinėti.
Pralaimėjusios neteks ne tik šios galimybės, bet ir antros, pabandyti pasireikšti kokia ji graži ir nuostabi savo vidumi. Be abejo jums lieka keli procentai pratęsti su juo intymią pažintį, kai jis bus labiau nei girtas ir neras kandidatės šalia savęs.
Tik nedrįskite vadinti jų kiaulėmis. Jokiu būdu! Jūs neteisios... Jie žavūs! Jie patrauklūs ir visų trokštami, jie kaip garsiosios įžymybės iš Holivudo su savais pliusais!!!
Jei jums Holivudo žvaigždutė sudaužė širdutę, kaltinkite tik save. Merginos, jūs - naivios ir visos vienodos kaip viena ji – tuščia, padėvėta, naivuolė! Išmokite pačios kurti savo žaidimo taisykles, o ne tik žaisti pagal jų, tada išlaikysite didesnę galimybę priversti jį susidomėti jumis labiau nei kokia kita lakuota, sintetine gražuole, kuri galbūt ir labiau dera nei jūs prie jo automobilio.

2009.10.11, 13:27

O, jei Tavo dienos jau yra paskutinės?

Paklausus žmonių, dažnai išgirstu atsakymą:
- Jei man liktų gyventi paskutinės dienos, aš išbandyčiau viską, nuveikčiau viską, ko neveikęs, viską patirčiau, ko nepatyręs.
Užduodu sekantį klausimą:
- O, jei Tavo dienos jau yra paskutinės?
Gaunu kvailą atsakymą:
- Taip nėra, kas gi man gali nutikti? Nebent rytoj bus pasaulio pabaiga.
Naivuoliai.
Iš kur mes galime žinoti ar ši diena mums nepaskutinė? Gal rytoj Tavęs jau čia nebus, o artimieji ruošis Tavo laidotuvėms.
Visi mes tik šaipomės iš gyvenimo, švaistome laiką, dar dažniau, norime patys pasitraukti iš jo, nesuprasdami, koks jis mums brangus ir tik vieną kartą duotas.
Nesuprantame gyvenimo vertės, kol nesusiduriame su tikrais faktais kaip tai, kad mirtis šalia. Čia pat. Kas minutę artėja ir egzistuoja šalia mūsų.
Įvertink savo gyvenimą šiandien, šią minutę, o ne rytoj, jei apskritai dar turėsi tam galimybę.
Mylėk gyvenimą.

2009.09.23, trečiadienis, 17:26

Filmas, kuris įkvepia gyvenimui ir ne tik :

Nežinojai, tiesa?

Žinai? Man Tavęs trūksta. Tu taip arti, kad jau negaliu nuslėpti magneto savyje, kuris šaukiasi Tavęs vėl. Vėl iš naujo. Vėl beribų. Vėl be skausmo.
Žinai? Esu žmogus, sugebantis atleisti, bet nemokantis judėti atgal. Gaila. Keista. Skaudu. Pasaulis dabar sustojęs, atrodo, vis kažko trūksta ir negali suktis. Kartais man taip gera ir ramu, ir harmonija viduje, bet visada grįžta tas nostalgiškas jausmas, kad aš dar vis tuščia, neužpildyta. Vis dar viena.
Žinai? Buvo kažkas pasakiško. Bet, dabar man reikia naujo, nepatirto, neužuosto... Nors mintyse dažnai dar vis pagaunu Tavo vardą ir įsėdu į traukinį, pro kurio langus pralekia nuostabios akimirkos, kurios mane stabdo, neleidžia kilti, skristi ir siekti. Tai lyg traukinys su bilietu atgal priverčiantis vėl jaustis pilna.
Žinai? Bet tai ne jausmai. Ne. Tai prisiminimai. Tai lyg paliktos cigaretės nuorūkos. Žiūrint į jas, mes suprantame, kad tai degė, smilko, bet viskas išdegė ir niekas tų nuorūkų net norėdamas nepridegs ir neužtrauks to skanaus, kaitinančio kraują ir atšaldančio protą dūmo.
Žinai? Tai per daug vaikiška ir netikra, kad kažkas būtų kitaip. Nėra tokio dalyko kaip myliu šiandien, o rytoj ne. Myliu yra amžinybė. Su pradžia, bet jokiu būdu nėra pabaigos. O žaidimas turi! Tad žaidimas čia galbūt ir pasibaigia.
Žinai? Galiu pasakyt tik tiek, man Tavęs velniškai trūksta. Prisiekiu. Viduje man dar vis smilksta neužgesinta Tavo cigaretės nuorūka. Jei gali sutrypk ją, jei gali pasiimk ją, jei nori – palik, bet pelenai, čia lyg maži kapai visada pasiliks.
Nežinojai, tiesa?

2009.09.22, antradienis, 18:20

Aš negaliu = galiu!

Būna, kad negaliu. Būna, kad skauda. Būna, kad nekenčiu. Būna, kad norisi šokti nuo stogo...
Bet.
Aš negaliu – stovėti! Aš negaliu - galvoti apie praeitį! Aš negaliu - prisirišti prie Jūsų! Aš negaliu - suklupus nekilti! Aš negaliu – nenorėti! Aš negaliu – netylėti! Aš negaliu – nesvajoti!
Tad.
Aš galiu - gyventi kaip noriu! Aš galiu pakilti, skristi, pajausti, patirti, atgimti, pravirkti ir jei reiks eilinį kartą numirti!
Visos mano svajonės pasiekiamos ranka ir realizuojamos! Aš privalau nebijoti bandyti milijonus kartų tik dėl to vieno karto GYVENTI!
Aš galiu, tad atsiprašau, Praeitie, Tave palieku.
Svajonių turiu !!!

2009.09.22, antradienis, 15:24

Žinutė Dimai.

Pastebėjau, kad savo buvusius vaikinus ir romanėlių veikėjus lengvai galima įvertint buitiniais daiktais, pavyzdžiui, kad aš atiduočiau savo nešiojamą kompiuterį, jei, sakykim, Petras sugrįžtų pas mane.
Svarstant nuodugniau, aš labai stipriai abejoju, dėl savo lovos, šaldytuvo, gyvenimo tikslų ir svajonių ir aplamai dėl savo asmeninės erdvės paaukojimo jiems už grįžimą pas mane.
Išvadoje, galiu atiduot tai, kas laikina, už tokius pat laikinus asmenis.
Ieškau žmogaus, dėl kurio galėčiau aukoti savo asmeninę erdvę vien už dar vieną minutę buvimo šalia, už minutę žmogaus artumo. Žmogaus, kuris gulėtų ant mano lovos, valgytų iš bendro šaldytuvo, sietųsi su mano gyvenimo tikslais ir svajonėmis, pats būtų mano svajonės dalis.
Viliuosi, kad kažkada, jei net mūsų keliai išsiskirs, aš galėsiu garsiai pasakyt, kad dėl TAVĘS galėčiau paaukot save, kad TU būtum šalia vėl.
Tada, TAVE aš pavadinsiu savo gyvenimo Herojumi, o ne pašalaičiu.
Aš rizikuoju.

[iš išsiųstųjų žinučių aplankalo.]

01:29, 2009.07.15

Uodas.

Kai aš išsitraukiu žaliąją knygą apie Monet, visi uodai nutyla, nes jie jaučia mirties dvelksmą nuo knygos viršelio.
Štai atėjo metas ir šio vakaro uodui.
Jis buvo pavalgęs, prisisotinęs kaip vilkas, bet jo zvimbsėjimas man neleido užmigti.
Aš sustingau ir įsiklausiau į sparnelių skambėjimą.
Štai jis!
Staigiu judesiu priploju prie sienos!
Be gyvybės ženklų priplotas vabalėlis raudoname, svetimo kraujo fone...
Šlykštynė!
Prisisiurbė!

01:46 , 2009.07.13

Mergaitė kaštoniniais plaukais.

Visos dienos čia vienodos, nostalgiškos ir lėtos. Daug prisiminimų, mažai noro juos grąžinti. Gyvenimas čia slenka lyg upei tekant: lėtai, vingiuotai ir vis grojant tą pačią ir tą pačią melodiją.
Ši istorija ne apie mane. Ši istorija apie mergaitę su kaštoniniais plaukais, apie meilę ir jos gyvenimą.

Ji prisipažįsta, jog jos čia daug kas netenkina. Netenkina nepasiekiamas tualetas, tiksliau nepakenčiamas, o dėl to ir nenaudojamas. Smarvė. Lauko tualetas. Toje skylėje galima laisvai prasmegti tarp baltųjų kūnelių ir didžiosios smarvės, bet tai nėra didžioji jos nelaimė, ji puikiai randa vietą nusilengvinti artimuosiuose laukuose.

Kaip bebūtų keista, tik čia ji jaučia tikros žolės kvapą, tikrą vėją, tikrą laisvę. Mes praleisime pro akis tuos kaimiškus trūkumus kaip karštas vanduo, ką kalbėti apie mieląjį dušą, mergaitės lovą ir gražųjį veidrodį, kuriame ji įsimylėdavo save. Ji viską paliko mieste, dėl tos neribotos laisvės čia.

Niekas jai nesekė tokių gražių pasakų kaip močiutė prieš miegą, be abejo, tos pasakos užsitęsdavo valandų valandas, nes pasakų herojai atgimdavo ir egzistuodavo kitoje atmosferoje, tiesiog už lango, už lango prie kurio yra jos lova. Juos išduodavo įvairiausi garsai ir šešėliai, nepaisant to, kad tai buvo tik linguojančios obelų šakos, niekas tada jos būtų neįtikinę, kad ten ne raganos ir nepiktieji burtininkai.

Prisiminimų čia daug. Čia jos vaikystė, dar su šviesiais plaukais. Čia jos praeitis ir rišama ateitis. Čia ji kvėpuoja, alsuoja net, kai jos čia nėra, čia laksto jos pėdos, vėjyje skęsta plaukai, aidi vaikiškas juokas, verksmai. Čia ji užaugo, čia ji dar auga.

Vasaros bėgo, mergaitė užaugo. Plaukai dėl puikiai paaiškinamų priežasčių tapo kaštoniniai, rausvi, ryži, nors galiausiai suprato, kad tai visiškai ne dėl jos noro. Dabar ji čia sugrįžo, kad sugrąžintų vaikišką plaukų spalvą, tą skaisčią, ta šviesią, tą minkštą ir lengvą. Bet mes čia ne apie tai. Ji sugrįžo čia įkvėpti vasaros, jau būdama pilnametė, ji čia sugrįžo ne viena, su Juo, su jos troškimu, noru ir neaiškiu užmoju.

Nors ji ir užaugo, širdelėje liko vaikiškos baimės dėl tamsos, dėl vienatvės, dėl žaibų virš tolimųjų miškų ir dėl vilkų iš pasakų baisių. Ji čia visko dar taip bijo kaip būtų septynerių. Vienas baimes mažino, bet kartu visiškai svetimas augino Jis.

Ji džiaugėsi senelių svetingumu ir nuolankumu. Jai patiko, kad Jį priėmė su didelėmis šypsenomis ir natūraliu džiaugsmu. Jai su Juo nebaisu, ji užmiega rami ir pabunda laiminga, tik auga baimė kita, nerami, paviršutiniška ir banali. Ji vėl, ji vėl iš naujo tapo surišta, ji vėl iš naujo tapo priklausoma nuo žmogaus artumo. Jei jūs jos paklaustumėt, ar dažnai jai taip būna, ji atsakytų jums, kad ne, bet ji pasakytų, kad, kai taip būna, tai būna stipriau, nei stipru, tai būna kažkas nežemiško.

Ji plaukia tarp pievų, debesų, ji skęsta tarp jų, su baime ir liūdesiu, mažai čia džiaugsmo, dėl dar esamo nesaugumo jausmo. Ji šį kartą atsidavus Jam pilnai, nepaprastai, ji nenori dvejoti, ji įsitikinus, kad tai Jis. Dabar ir čia.

Jis išvyko, o ji nusibloškė į vaikystę, kai tėvai ją visai mažiukę su ašaromis palikdavo vieną šiame kaime. Mes nekreipsime dėmesio į šalia esančią draugę, kuri nors skiriasi amžiumi tik vienais metais, dažniau ji jai atrodanti kaip jos jauniausioji sesuo, tiesiog paimk lėles ir eime žaisti, bet jai tai nėra svarbu, jai patinka, kad jos klauso vaikystės draugė ir gal semiasi jos patirties ar bent įsikala mažiau ar daugiau protingą mintį iš jos gyvenimo.

Seneliai niekada nesupras, kad jie man neatstos draugų, kad ir kaip malonu būtų vakarais pašnekėti, su jais lieka daug uždarų temų, kurias ji taip norėtų atverti savo artimiems draugams. Nesvarbu. Todėl ji ir nebenori praleist čia visos vasaros laukuose, pievose ir vienatvėje, nes jai tai neatstos žmonių artumo. Ji pievų vaikas, ji paprasta, lyg pūkas lengva ir lengvabūdiška. Ji ambicinga, prieraiši, ji nepaprasta, bet kartais labai nyki, kartais tokia tuščia, be žodžių, tyli, o kartais pilna, kartais net kaip vyno taurė per klaidą perpildyta, šneka niekus, o kartais rimtai, kartais visai lengvai, kalba apie save ir apie jos dienas.



Čia su ja pasiliko Jo pliušinis meškiukas. Gaila, kad žiūrint į pliušinį meškiuko veidą jis kartais atrodo daug nuoširdesnis nei pats Jis, kuris čia prižadėjo grįžti. Keista, bet dabar čia pasiliko dar daugiau prisiminimų, šviežių, naujų, tikrai paliesiančių jos ateitį. Čia ji niekada nepamirš Jo lūpų, prisilietimų, vyriško peties artumo. Ji užaugo.

Šis rytas jai jau nuobodus. Jo nėra, ji ištuštėjo. Tik su Juo ji jaučiasi pilna. Žinoma, senelių daržai reikalauja tvarkos, šiltnamių žemė vandens, prisirpusios vyšnios prašosi skinamos ir ji jiems padės, ji juos atgaivins, bet tik tam, kad laikas greičiau bėgtų, nes jai čia tuščia, nyku, nostalgiška, ramu.

Kankina daug klaustukų ir nykių minčių. Keistai nerimstantis telefonas vis suvibruoja su naujais sms ir net tėtės skambučiais. Ji mažai reaguoja į tai, ji atsijungus, ji dabar laisva, jai neįdomi kitų veikla. Toks keistas jausmas. Laisvė ir tuštuma. Tik Jo trūkumas, o su Juo galima pilnatvė.

Paklaustumėt, o ką ji veiks šiandien, o ji jums atsakytų – nieko. Į nieką įeina knygos skaitymas, muzikos klausymas, nuotraukų peržiūros, daržų ravėjimas, tušti plepalai ir ilgi pasivaikščiojimai, savęs priežiūra ir daug kitų smulkmenų. Ji kitokia, visko veikimas jai yra tik Jis.

Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė ir nuėjo nueiti veikti nieko. Tiesą sakant, jai dar kažką veikti prilygsta atrašyti Jam ilgąją, tekstinę žinutę. Kokios tapo jos siauros pažiūros, tik dar liečiančios dvyliktąją klasę. Jūs turbūt supratote, kad tai tikrai ne apie mane. Tai istorija apie mergaitę su kaštoniniais plaukais, kuri pasiliks čia, čia prie šito stalo, virpindama pirštais klaviatūrą, ji pasiliks čia, o kita sugrįš į miestą, be abejo, su platesnėmis perspektyvomis. Ji atgis, o čia liks gražus prisiminimas, rišantis ir ateitį. Ji tikisi, kad jos ateitis siesis su jų bučinių šiluma, kuri liko čia, šiame palėpės kambarėlyje.

Štai ji gavo tekstinį pranešimą, kuriame išreikštas Jo ilgesys. Ji padeda telefoną atgal ir leidžia Jam pajausti laukimo malonumą. Atrašys vėliau. Tik truputį vėliau.

Pakyla. Leidžiasi žemyn, išeina į kiemą ir bėga į pievas, kuriose ji atranda ramybę, laisvę ir pasilieka tuštumoje su laukimu. Kaip bebūtų - ji laisva!

2009 07 01, trečiadienis, 13:36

Prakeiktas 8B.

Ji drožė savo pieštukus eilinį pirmadienio vakarą, iki kol išgirdo nevalingą kėdės kritimą ant žemės ir pajuto šaltą, banguojantį orą link jos sklendatį. Ji trumpam sustojo ir įtempusi ausis bandė išgirsti garsus, kurie leidžia suprasti, kad kėdė vėl savo padėty. Neišgirdo.

Ji tęsė, jii vis drožė savo pieštukus, vis stipriau ir labiau, ir greičiau, ir daugiau. Ji net nenorejo pažiūrėti, kas nutiko gretimame kambaryje. Jos rankutės juodėjo, ji vis skubėjo, visi pieštukai vis dailėjo ir smailėjo... Tik vienas 8B jai nepasidavė. Pats ryškiausias ir dažniausiai naudojamas. Jis vis lūžo ir lūžo. Ji net dvejojo dėl savo sugebėjimo drožti tinkamai. Bet kodėl drožtukas puikiai nudrožia kitus pieštukus, o šis 8B jam nepasiduoda? Ji toliau drožė kitus pieštukus, bet vis grįždavo prie 8B bandydama nudrožti tą nuostabiausiąjį ir ryškiausiąjį. Deja, vis lūžo ir skilinėjo, jis nepasidavė jai, ji negalėjo jo valdyti lape, ji negalėjo su juo dirbti, kurti, gyventi, ji jį tik drožė, drožė, jos rankos vis juodėjo... Pagaliau šis pieštukas, kurio liko tik pats galiukas su užrašu 8B, priminantis antkapį su iškaltu vardu, buvo numestas prie drožlių ir paskandintas šiukšlių krūvoje.

Ji atsistojo. Pajuodusias rankas visai nevalingai valėsi į baltus marškinius, kuriuose pasiliko ryškūs pajuodusių pirštų pėdsakai. Mažieji mirties pėdsakai.

Ji ramiai pakraipė galvą lyg dairydamasi savo nenudrožtų pieštukų ir prisiminė keistus garsus gretimame kambaryje. Ji pajudėjo durų link, nulenkė rankeną ir pravėrė duris.

Suspigo širdis ir susvyravo kojos. Prieš ją vis dar švelniai siūbavo vyriškas kūnas -jos artimas širdies draugas, jos gyvenimo meilė ir viltis, tikėjimas ir nesibaigianti vienatvė dviese... Jis be gyvybės ženklų siūbavo mirties dainą. Ji jautė jo šaltį... Jis buvo miręs.

Ji suklupo greta jo... Verkė, rėkė, pradėjo juoktis, galiausiai isteriškai kvatoti. Prišliaužė prie jo, apsikabino kojas sustabdydama tą banguojančią vėsą ir ašarų užtvindytam kambarėly tyliai sumurmėjo:

- Prakeiktas... 8B, nemokėjau drožti, nesugebėjau...

Pavargusios akys tyliai užsimerkė, kūnas sukniubo, ji pavargo drožti – užmigo.

2009.06.09, 01:20

Megaitėms (2 dalis). Prostitucija.

Čia merginų netrūksta. Ji pastebi, kad aplink ją sukas ilgakojės merginos su nepadoriais rūbeliais, kokių neteko matyt, net praeitą kartą klube. Ji suvokia, kad ji kažkur toliau, nei toli ir lietuviškų žodžių čia nusigirsta tik vienas kitas, daugiausiai angliškai arba dar vokiškai, nuskamba keli keiksmažodžiai rusiškai. Dabar jau blaiviu protu ji supranta pavojingą situaciją. Didžiausias noras tik gauti telefoną ir susisiekt su artimaisiais, bet viskas jai jau pačiai atrodo sunkiai įmanoma. Ji guli lovoje atmerktomis akimis į lubas ir laukia verdikto sau. Ji žino, kad dingo kažkur vaikystė ir niekam čia nesvarbi jos nuomonė. Ji nujaučia, kad ji gali tapti viena iš tų, netoli jos besisukiojančių merginų. Šalia mato ir kitas merginas, kurios kaip ji atrodo padoriai apsirengusios, bet dėl neaiškios priežasties atsidūrusios šitoje skylėje.



Trečia valanda nakties, viena prakeikta mašina. Ji netyčiomis nukrenta nuo lovos, suklumpa ir verkia, kukčioja kaip niekad neverkė. Ji prarado viską, ką galėjo turėt savoje šalyje. Lietuvoje. Prarado šeimą, draugus, dabar ji prostitutė.

Pro duris įeina ūmus vaikinas ir numeta jai raudoną korsetą ir juodą sijonuką ant lovos.

- Renkis, mergaite. – angliškai prabyla vaikinas.
Ir čia įsiterpia tyla. Nuo tušo pajuodusios akys ir prablaivėjąs protas suvokia kokią klaidą padarė tą vakarą.
- Renkis greičiau, čia niekas neturi laiko. Darbas laukia. Nesijaudink, su tavim čia visi elgsis gražiai, jei būsi gera.- po tylos pratęsia vaikinas.

Puikiai suprantami žodžiai ją dar labiau įbaugina. Dabar ji dar labiau pradeda verkt ir prašytis namo. Sėdėdama ant žemės nesustoja isteriškai rėkti, to nepakenčiantis vyras, čiumpa jai už plaukų, pakelią galvą ir trenkia į pilvą, kur nelieka jokių pėdsakų dėl smurto... Aplinkui tyla, niekas čia neskuba į pagalbą, nes merginos žino, kad gali susilaukti tik to paties.

- Renkis, mergiote. Niekam čia tavo nuomonė nerūpi. Tu su mumis bendradarbiauji arba blogai baigsis.

Šešiolikmetė įsikniaubia į vyrą ir jos verksmas ir isterija stiprėja...
Bet čia niekas neturi jausmų, čia visų mintys kaip daugiau išlošt. Niekam nerūpi žmogus. Arba ši mergaitė bus gyva ir dirbs kaip prostitutė, arba bus parduota dalimis. Ji neturi teisės į namus, nes taip gali pakenkti nelegaliam verslui.

Vyriškis, dar trenkia jai į pilvą ir išeina. Po minutės jis grįžta ir pakelia jos galvą, čiumpa jos ranką ir suleidžia jai tai, kas ją greitai apsvaigina ir ji jau pradeda nebejausti aplinkos. Tai – Opijus. Ji tampa priklausoma narkotikams.

- Klausyk, mergaite, dabar tu dirbsi mums, jei norėsi gauti dar vieną dozę. O mes žinome, tu norėsi.... Tu mūsų maldausi, visos šitos kūrvos to nori.



Mergaitės akys lyg krauju pasruvusios nieko nesupranta. Ji tik šneka sau į dausas kliedesius. Ji apsvaigus. Bet ji greitai vėl pabus į realybę ir supras, kad ji nebe mergaitė. Ji – prekė ir dar priklausoma nuo narkotikų. Ji kažką kužda, pradeda drebėti ir galiausiai sukniumba be sąmonės.

15:24, 2009.05.31

Svetimi jausmai.

Ar galima pavydėti kam nors širdies? Ne savų jausmų? Kai matai Tau brangų žmogų, bet jo širdy šaukiasi kitos. Ar tau taip buvo?

Nepatinka man rašyt apie meilę, apie jausmus, kurie neturi žodžių.

Vieniems meilę primena svogūnai su lašinukais, kitiems nuspalvotos netikros popierinės širdelės. O man? O man primena viskas, visas kambarys prisigėręs Tavo kvapo, judesių, juoko, muštynių, bučinių, žodžių...

Nemoku rast atsakymo: Ar aš myliu? Bet aš pavydžiu svetimų jausmų. Ne man. Kitai.

2009.05.28, 16:43

Mergaitėms.

-Mergaite, kur tavo namai?
-Aš nežinauuu... Ko jums reikia? – girtu balsu kalba šešiolikmetė.
-Dabar trečia nakties. Nevėlu kaip nepilnametei? – klausiu atkreipus dėmesį į jauną veidą, smulkų kūno sudėjimą.
-O kas man jaunai ir gražiai? Aš galiu daryt, ką tik noriu. Pinigų man duoda tėtis, su mama beveik nebendrauju, jie man leidžia grįžti kada tik noriu.
-O kodėl tu čia prie kelio už miesto net?
-Draugas juokauja, sakė atvažiuos manęs, kai galės. – kalba svyruojanti paauglė.
Iš kišenės išsitraukia cigarečių pakelį ir prisidega vieną iliuzijų cigaretę. – teta, neaiškinkit man, aš jau nemaža, ką noriu, tą darau, greit būsiu pilnametė. Palikit mane, nu, atvažiuos mano draugas.
Ištraukiu dešimt litų, kuriuos turėjau šalia kišenėje ir įbraukiu mergaitei, prašydama, kad išsikviestų taksą ir važiuotų namo.
Ji čiumpa, užsisuka ir pėdina link miesto.
-Dėkis, teta. – su ironija kalba jaunesnioji.
Aš užsivedu mašiną ir patraukiu toliau...

Tik staiga ant stabdžių girdžiu sucypiančią mašiną ir vaikinų balsus:
-Kiškit ją į mašiną, greičiau tik, kol niekas nemato.

Pasigirsta mergaitės spiegimas, o mašina dingsta lyg jos čia nebuvo.

Apsisuku. Ten, kur stovėjo mergaitė, rasotojo žolėje mėtosi dešimt litų ir jos smilkstanti cigaretės nuorūka.

22:11, 2009.05.25

Mūsų namai.

Man patinka tas namų jaukumas, kai saulė jau leidžiasi ir spinduliai kambarius nudažo raudonai. Dievinu lengvučius rūbelius ant tavo kūno ir netvarkingai suveltus tavo plaukus. Makiažo šiandien tau nereikia, tu ir be jo graži. Skaisti tavo oda, drėgnos prisirpusios lūpos. Mūsų patalai dar ir dabar nesutvarkyti, ant žemės mėtosi mano kojinės ir netvarkingai išmėtyti apatiniai. Man patinka visi garsai, kuriuos skleidi Tu bebūdama virtuvėje. Kavos kvapas, iškepto obuolių pyrago aromatas. Svaigi atmosfera man neleidžia pabusti ir kibti į rimtus dienos darbus.

Girdžiu, kaip tu pėdini į vonios kambarį, rodos, jaučiu kiekvieną tavo plauko sąlytį su oru. Mane jaudina vonioje atsuktas vandens čiaupas su bėgančiu vandeniu ir tavo mokėjimas su juo išgauti dar gražesnius garsus besivalant dantis. Girdžiu tavo šlapias pėdas praeinančias pro miegamąjį, ir lengvą kvepalų aromatą.

Tu nesustoji. Tu vis svyruoji garsų ir kvapų įvairovėje. Mane tai žavi ir priverčia jaustis tavo žmogumi.

Tas jausmas man leidžia suprasti, kad aš gerame kelyje, aš pasirinkau tinkamą moterį, kuri man suteikia jaukius namus, jaukų mano vidinį pasaulį.

Joks šuo, jokia katė nesugebėjo atstoti moters jaukumo namuose. Žinoma, man patikdavo mano šuo, kuris aplaižydavo mane kas rytą ir leisdavo žinot – aš ne vienas, bet moteris ne tik leidžia tai žinot, ji reikalauja šio žinojimo sau, kad ji – ne viena.

Tylus durų girgždesys ir tarp durų atsiduria ji. Švelnus basų kojų garsas. Aš jaučiu: jos akys šypsosi ir kaži ko dairosi, kojos sėlina tik viena kryptimi – prie mano lovos krašto. Prisėda. Nedrįstu atmerkti akių, norisi tik dar daugiau jos įkvėpti. Ji švelniai paglosto mano galvą, tada lėtai pramerkiu akis ir jaučiu jos gilias akis. Myliu. Aš myliu šią moterį. Švelniai delnu paliečiu jos veidą ir lėtai prisiliečiu prie jos kaklo, kylu link ausies ir sukuždu: “Myliu tave, angele.”

2009.05.15, 10:32

Cirkas.

Aš vėl verkiu, aš vėl myliu...
Man skauda, kad gyvenimas toks mėšlinas ir pilnas netikrų žmonių.
Nekalbėkit, žmonės, niekų, nekalbėkit melo, nes tai skaudina.
- Cirkas namo!
Pasiilgstu tų nuoširdžių akių, kurios man be žodžių sakydavo „Myliu“. Ir tai nesuvadinta, ir tai tikra, gražu.
Pavargau nuo cirko, nuo netikrų žmonių su kaukėmis su dirbtiniais veidais ir su suterštu, juokingu vidumi, „išmintingu“ intelektualu.
- Cirkas namo! - rėkiu aš garsiai...
Aš pavargau. Nebemoku taip gyventi. Nebemoku šypsotis tiems, kurie juokias, kai aš verkiu.
Aš pavargau nuo klouniškų snukių, nuo netikrų šypsenų ir nuo žmonių, kurie be paliovos kartoja: „O aš Tave myliu“. Nesakykite, nešnekėkite netiesos.
- Cirkas namo, - prašau.

Ir aš su pajuodusiom klounės akim verkiu. Man skauda.
- Cirkas namo! Palikit mane, palikit tikėjimą ir eikit juokint kitų.

- Cirkas namo! - paskutinį kartą tariu.
Ir kaip pasiilgau tų akių...

2009.04.27, pirmadienis, 21:28

Žinutė angelams.

Ar aš pravirkčiau pamačius tave, saulei besileidžiant, žvaigždėms besikopiant atgal?
Ašaros ridenosi dangum, kurios vienintelės suprato mano tikrus jausmus.
Visi jie banalūs, visi jie netikri. Tik mudu buvom artimi.
Tos nuotraukos, vaizdai ir laikas dangiškas kartu, nebe sugrįš... O man skaudu.
Aš paskęstu prisiminimuose, skraidau dangaus papėdėje, kažkur ten, kur prasideda žvaigždėti skliautai, kažkur ten, kur viskas pasakiškai gražu ir nenumaldomai ramu.
Ar girdi?
Paklausyk.
Tai tyla... Neapsakomai stebuklinga.
Beribė balta šviesa, joje mudu abu.
Matau pykčiu prisirpusias akis, atsitraukiančius žingsnius, paskutinius rankų prisilietimus, paskutinį bučinį, paskutinį žodį - myliu.
Tu tolsti, ir pranyksti su balta, dangiška šviesa.
Aš viską prisimenu, viską... Skaudžios akys, verkiantys balsai, mūsų nebeliko, nejaugi nematai?
Tyla. Balta šviesa.
Nyksti tu mano akyse, o už horizonto laukia išskiesti delnai.
Mes kaip du vaikai, tolstame tenai, kur laukia šiltesni, nauji namai.
Lyg angelo pavidalas stebi tave, aš jai pavydžiu, žiūriu paslapčia.
O tu drąsus, žengi tolyn, neatsigręždamas skubi, pas ją, pas mylinčias rankas, o aš pavydžiu, suklumpu, verkiu, nesidairau, kas laukia manęs ten kitur.
Tu pranyksti, man pasidaro tamsu ir nyku.
Manęs nedomina, kas bus toliau, manęs nedomina nauji keliai.
Tik su tavim norėjau pakilt aukštai, aukštai ir skristi dangiškais skliautais.
Tyla. Tamsa. Naktis gal, nežinia.
‚Mergaite, neverk‘ – prisiliečia šilti delnai. Ašaros pranyko lyg nebuvo jų visai, aš supratau – aš dar galiu gyvent kitaip.
‚Jis tavo naujas angelas‘ – tarė man balsai.
Ir vėl šilta, gera ir jauku, lyg būčiau pravirkusi iš džiaugsmo, negaliu.
O mano meile, ten, tenai, už horizontų, kuris eini naujais keliais, tik nesirodyk man daugiau, aš verkčiau lietumi, audrom, pūgom. Ši meilė nebemiršta, nors žvaigždes susirinkai ir pas kitą išėjai, niekas man neuždraus tavęs mylėt, norėt, sapnuot, svajonėse bučiuot.

-O mano angele, ačiū, kad tu atsiradai, aš kilsiu su tavim aukštai, atrasiu meilę būtinai. Nepaleisk manęs, mylėk mane nors aš to neverta tik tam, kad būčiau geresne. Naujus sparnus man duoki skristi, bet rankos nepaleisk, aš moku kristi.

2009m. balandžio 23d. , 20:05

Pasitikėjimas.

Aš nebuvau bloga. Nebuvau ir gera. Aš buvau žmogus, gyvenantis paprastą gyvenimą, kol nesutikau jo.
Jis buvo aukštas sidabrinėmis akimis ir pianisto pirštais. Jis mokėjo skambinti garsiausių kompozitorių kūrinius – mane tai visad kerėjo.
Susitikimai su juo mane versdavo jaustis maža mergaičiuke, kuri susitinka su didžiuoju savo mokytoju. Jis mokė mane mylėtis, bučiuotis, pamilti literatūrą ir net sugroti kelis taktus.
Jis mylėjo mane. Jis visad gebėjo manęs klausytis, nesvarbu, kur mes bebūtume.
Visi pasimatymai su juo buvo pasakiški, visos naujos pamokos žavėdavo, kol neįvyko tai, kas pakeitė mūsų gyvenimus.
Mūsų pamokos davė vaisius. Jis visad teigė, kad aš galiu juo pasitikėti, bet viena klaida sugriovė mūsų santykius.
„Tu laukiesi?!“ – nustebę žodžiai skambėjo mano ausyse ir šaltos akys pervėrė kiaurai mane. Jis užsisuko ir atrodo buvo nutolęs toliau nei toli. Atsisukęs paėmė mano ranką ir paspaudęs ją, šaltomis lūpomis palietė manąsias. „Abortas...“ – sumurmėjo jis ir aš atsitraukiau.
Daugiau žodžių nebuvo. Jis išskrido į užsienį pas savo seserį, kur nebuvo problemų su manimi. Jis suprato aborto nesidarysiu, o vaiko jam nereikia.
Likau viena. Pasiryžau gimdyti, nes ta gyvybė manyje man neleido būti blogesnei.
Deja, įvyko persileidimas. Mane guodė visas pasaulis, bet niekur neradau ramybės.
Po metų sulaukiau skambučio. Telefono ragelyje skambėjo jo mielas, šiltas balsas. Jis nesidomėjo vaiku, ar aš pagimdžiau, ar ne, tiesiog norėjo susitikti dar vienai mūsų pamokai.
Mes susitikome. Jis vėl su didžiausiu noru restorano centre skambino pianinu ir virpino mano iš skausmo sustingusią širdį. Tą vakarą jis mokė mane vėl naujų pamokų...
Niekas nevertė mūsų būti kartu viename patale, bet mus siejo neapsakoma trauka, kuri neleido atsiskirti. Jo kūnas = mano kūnas. Lyg vienas kitam sukurti.
Užmigome vienas kitą apsikabinę kaip senais laikais, kai jautėmės neišskiriami.
Naktį jis pabudo šlapias ir surikęs – „Vaikas???“ - pažadino mane. Aš rūpestingai pažvelgiau jam į akis ir paglosčiau galvą. Žinojau, apie ką jis, jis jautė mane. Savo rudomis ir ašarotomis akimis aš jam pasakiau, kaip viskas įvyko. Jis sekė mano lūpas ir norėjo suprasti kiekvieną mano žodį. Aš verkiau, atsiguliau nugara į jį ir toliau kūkčiojau. Jis apsikabino mane per pilvą ir krūtinę, bučiuodamas mano galvą. Aš nenurimau, bet jaučiausi dar blogiau: šis žmogus mane paliko, o jei būtų nepalikęs, galbūt mūsų vaikas būtų čia. Aš labai sielvartavau dėl jo, galbūt persileidimas ir įvyko dėl šios priežasties.
„Mano mergaite, mes turėsim dar vieną vaiką, prižadu...“ – sušnibždėjo jis į ausį, o mano širdį vėrė tas pats skausmas – nepasitikėjimas, baimė ir kūdikio mirtis.
Aš pakilau iš lovos, patraukdama jo švelnias rankas ir pradėjau rengtis. Jis suglumęs stebėjo mano veiksmus, bet tylėjo.
„Daugiau nebenoriu tavo pamokų“ – drebančiu balsu ištariau aš ir naktį išėjau į gatvę pajuodusiomis akimis.
Aš nebegalėjau juo pasitikėti, aš nesugebėjau. Pasitikėti galime visais iki pirmos klaidos. Pirma klaida jau buvo. Nepasitikiu.

2009.04.21, 18:48

Bučinys.

Jie buvo nepaprasti. Jie buvo kitokie. Jie jautė vienas kitą, bet niekada nedrįso išgirsti.
Jie žinojo: susitiks.
Vienas stebuklingas, žvaigždėtas vakaras. Manote, tai romantika? Ne. Tik eilinė cigarečių diena jai. Bet ji šiandien nežino, kas laukia, ji šiandien nežino, kas bus.
Ji eina lėtais žingsniais į ten, kur visi gyvena kitaip. Ten yra ir jis...
Visas alkoholis ir cigaretės neprilygo jų pokalbiams ir žvilgsniams.
-Mergaite, ar jūs mokate bučiuotis?
-Galima patikrinti.
Jis švelniai priartėjo ir palietė rankomis jos veidą, staigiai pabučiavo ir netrukus atsitraukė.
-Ar galiu dar ir dar?
-Jei tik norite.
„Bučinys – tai pats nuostabiausias dalykas, jei jis man patinka, aš rasiu ir ką šnekėti su žmogumi,“ – šnekėjo jis.
Ji nenorėjo jo nuvilti, bet juk jei nemoki važiuoti dviračiu – nesuvaidinsi mokančio. Ji buvo natūrali.
Mažais žingsneliais viskas kaito.
-Kiek man parašytumėt, pone mokytojau?
-Dešimt, panele.
Ji žinojo, ji buvo teisingame kelyje. Tai užtruko visą naktį. Ji mokėjo vairuoti dviratį.
Rytui išaušus nesitraukė aistra.
Bet atėjo laikas išsiskirti. Jie neturėjo jokios susisiekimo informacijos. Jiems jos ir nereikėjo. Atstumas jiems trukdys.
Išsiskyrė savo keliais, mintyse tik ilgesiu dalinosi.
Bet jie dar susitiks.

2009.04.09, sekmadienis, 11:50

Draugas draugui nelygus.

Atvirumas žudo. Vienaip ar kitaip nužudys ir Tave. Mes pasitikime žmonėmis, kurie net neverti mus išklausyti.

Kaip tapti priklausomam nuo draugo?
Kalbėk. Kalbėk viską, kas Tave domina ir jaudina, kalbėk viską, kas svaigina ir rūpi. Viską, ką pasakytum draugui, bet ne tam žmogui, apie kurį kalbama.
Taip Tu jau tampi priklausomas nuo žmogaus, kurį vadini draugu.

Kaip išsilaisvinti?
Klausyk. Klausyk visų smulkmenų, kurias kalba Tavo vadinamasis draugas. Kamantinėk. Net jei ir neįdomu, paklausk dar kartą apie tai, apie ką jis kalba.

Jei tapai priklausomas, bet sugebi ir išsilaisvinti, tas žmogus yra patikimas vien todėl, kad jis pasitiki Tavim.

Bet jei sugebi tik tapt priklausomas, šis žmogus yra siurbėlė, kuri gyvena kitais ir privers Tave jaustis marionete.

Kaip pabėgti nuo tokio draugo?
Tylėk. Bėk. Nustok kalbėti.
Tiksliau, Tu niekada nepabėgsi, Tu jau nuo jo priklausomas.
Išsilaisvinti yra tik vienas būdas – kalbėk garsiai. Tada tai netaps aktualu.

Mielas mano drauge, atskirk, kas yra Tavo draugas.
Ar Tu netampi kažkieno informacijos tiekėju, kurį galima suvalgyti?
Draugas draugui nelygus.
Atvirumas žudo.
Vienaip ar kitaip nužudys ir Tave.
Išsilaisvink.

2009.03.21, šeštadienis, 16:18

Kaip?

Kaip pasakyti Tau ne?
Kaip pasakyt ne, kurį myli? Kaip užkirst kelius į savo naivią širdį ir nustot tikėt Tavimi?
Kaip pabėgt nuo minčių, kad dar gali viskas būt kitaip?
Kaip tikėt stipriau kitu, kad jis norėtų būt kartu?
Kaip pabėgt nuo minties, ten, kur Tu, ten, kur mudu dar žaidžiam meilę abu?
Kaip pasislėpt, negirdėt, nematyt? Kaip po velnių man Tave išprašyt?
Kaip man nustoti meluoti sau ir eiti tolyn, nežiūrėti atgal?
Kaip pamiršt visą tai, kas verčia širdį plakti kitaip?
Kaip man gyvent be Tavęs? Kaip man kvėpuoti dabar?
Aš tik noriu išeiti, aš tik noriu būti laisva nuo minčių, nuo žodžių tuščių.
Bet kaip pasakyt man ne? Kaip man nustot kvailint save?
Kaip man nusispjaut ant Tavęs ir priversti nekęsti savęs?
Kaip man meluoti reikėtų Tau, kad pavargtum tylėti sau?
Kaip man išeiti garsiai neverkus?
Kaip man kalbėti be žodžių, be rankų?
Aš tik noriu išeiti. Aš tik noriu tikėti kitu.
Bet kaip pasakyt man ne? Kaip man įtikint save?
Kaip man kalbėti, kad būtų lengviau?
Kaip man išeiti, kad tuštumą pajaustum greičiau?
Ar Tau darosi nykiai tylu ir atrodo, kad prarasti mane yra skaudu?
Viliuosi, kad taip.
Begalo sunku. Myliu.

2009 03 16, pirmadienis, 20:27

Tik balsės ir priebalsės.

Ji buvo graži, gal net per toli nuo realybės. Ji buvo tobula, o jos atsakymai buvo būtent tokie, kokių jis norėtų. Ji žino, kas jis. Ji žino, ko galima tikėtis iš jo. Vis dėl to jis buvo labai naivus ir kvailas - įsimylintis tik balses ir priebalses. O ji nereali, neegzistuojanti mūsų horizonte. Ji buvo lyg kompiuterinė programa išmanatanti flirtą su tokiais kaip jis. Bet kuriuo atveju ji buvo virtuali ir net neegzistuojanti, o jis kvailys.
Jų pasimatymas turėjo būti eilinis. Eilinis jam.
Šeštadienis. „Dzūkai.“ Jauki aplinka, viskas, ko norėjo mergina, kurią jis norėjo pamatyti.
Vėluoja. Jis nepyksta. Ji pasiūlo užimti staliuką, kad jam lengviau būtų jos sulaukti. Jis sutinka.
O jis juk kvailys. Sėdi ir laukia savo išgalvotos princesės. Užsisako kavos.
Pro duris įeina du gerai pažįstami veidai. Jis truputį pasimeta, tikisi likti nepastebėtas, bet dvi žavios merginos jį tikrai pastebės. Jos žino, ką jis čia veikia, ko jis laukia. Žinoma, ne jų,. O vienos jis visiškai nesitikėjo čia pamatyti.
Jos artėja link jo. Draugiškai šypsosi.
- Galim prisėsti? – paklausia viena iš nelauktųjų.
Jis godžiai rieja seiles, jam truputį ir nemalonu, ir negera. Atsakymo merginos lyg ir neišgirdo, bet tiesiog žaibiškai prisėdo šalia.
- Ką čia vienas veiki? – teiraujasi antra.
Atsakymo nėra. Tik neaiškiai sumėtytas žodžių kratinys ir besidairančios akys, kur jo vėluojanti virtualioji mergina. Iš tikrųjų jam dabar būtų ramiau, kad ji dar labiau vėluotų, nes šalia jo ta, kuriai jis žadėjo nukabinti dangų. Išbalusios rankos ieško cigarečių pakelio ir telefono. Jam skubiai reikia perkelti susitikimą ir išlikti švariam.
O jis juk kvailys.
Jis skubiai bando stotis ir suktis iš situacijos, bet viena, kuriai dangus pažadėtas, sugriebia jam už rankos.
-Kur eini?
-Parūkyti, man reikia paskambinti draugui, – sumikčioja jis.
-Niekur gali neskubėti, nesinervinti ir atsisėsti. Ji neateis.
-Kaip suprasti? – nervingai suprunkščia jis.
-Ji esu aš. Ta, kuriai gražiai šnekėjai. Ta, kurios čia laukei.
Jis iš tikrųjų gerai nesupranta, ką pasakė jo nelauktoji.
-Eik... Gali eit. Tu toks kvailas. – ir paleido jo ranką.
Jis griebia savo telefoną, išeina iš kavinės ir renka virtualiosios numerį. Jis išgirstą tą patį artimą balsą.
-Eik tolyn. Juk sakiau. Eik. - su pagieža balse tarė nelauktoji.
Ir tyla. Dabar jis suprato.
Jam nei liūdna, nei linksma.
Jis juk kvailys.
Jis įsimylėjo balses ir priebalses ir prarado tą, kuri mylėjo jį visą.
Jai liūdna, jai linksma. Ji geria kavą ir žiūri į telefoną, kuriame jau nebe sumirksės jos mylimo žmogaus vardas.
Likimo ironija.
Nustokit įsimylėti balses ir priebalses. Raides. Nustokit gyventi ten, kur niekas neegzistuoja. Nustokit būti kvailiais.

2009.03.09, pirmadienis, 17:20


iš prisiminimų:

Kokia aš kvaila.

Kokia aš kvaila. Niekas to nepakeis. Keli žodžiai ir vėl suvirpa viskas viduje. Kokia aš naivi. Keli žodžiai ir vėl nauja viltis. Kvaila.
Susirangius savo didelės lovos kampe su pagalve. Man lova per didelė. Tuščia. Kaip ir aš. Po velnių, kaip Tu taip sugebi? Kaip Tu mane priverti norėti Tavęs vėl?
Šalta, tuščia. Lauke nykiai šalta. Prisidegiau cigaretę, nepaisant savo didelio kosulio. Ji bent visad šalia, kai man reikia. Ji visad man duoda paprastus laisvės atsakymus be žodžių.
Per didelė lova, per didelis beribis laukas su sniego likučiais, ištirpinčiau viską, aš sugebėčiau, jei Tu būtum šalia.
Tuščia. Nėra atsakymų. Aš einu atgal, aš slystu ten, kur graužatis, kur viltys beprasmės.
Neturiu drąsos, pasakyt Tau ne, pasakyt sau ne. Nedrįstu pasakyti myliu ir man Tavęs reikia, nedrįstu, nes bijau, žinau – be reikšmiška.
Didelė lova, tuščia. Nežiūrėtas DVD filmas ‚Perskaityk ir sudegink‘. Lyg Dievo ženklas, ką su Tavim daryt. Perskaičiau Tave. Perskaičiau visą. Žinau koks esi. Bet nedeginu vilčių, nes turiu kvailą tikėjimą.
O Dievuliau, kokia aš kvaila, kaip kvailai mąstau. Myliu.
Nebylus telefonas. Išjungiau. Nenoriu daugiau Tavęs girdėt. Nenoriu laukt atsakymų ar mano lova nebus tuščia, ar filmas bus žiūrėtas.
Jei Tu norėjai, tegul man tai būna praleista proga, o dabar ramybė.
Šiandien lova tuščia.
Akys stiklinės, deja ne dėl Tavęs, nebe sugebu, tai tik tas prakeiktas dusinimas.
Slogi muzika, išjungtas telefonas, DVD filmas, žiebtuvėlis kišenėje ir aš lovos kampe su pagalve. Myliu.

2009 03 07, šeštadienis, 20:44

Moters diena.

Mano tėtė - ‚tūpas‘. Pati taip nusprendžiau. Tokio vyro aš niekad nenorėčiau.
Jis tiesiog nuobodus. Asmenybė nėra bloga, jis nėra neišsilavinęs ar neapsiskaitęs, jis tiesiog - nusistovėjęs. Jis man dažnai primena seną skrynią kampe, pastatytą dėl grožio.
Rytoj - Moters Diena.
Kiekvienas diedas, net nepasižymintis intelektualumu, eina į turgelį ieškoti gėlės savo išrinktajai bobai.
O mano, o mano sėdi ir laukia, sėdi ir žiūri į moterį, mano mamą, ir klausia mintyse: ‚ko tu dar nori iš manęs?‘
Jis jaučiasi kaip šiūkšliadėžė, į kurią ji sutalpino viską, žinoma kaip bebūtų skaudu ir pačią save.
Bet aš žinau, mano mama ryt parsineš gėlių, pasimerks savo kambary ir ištars sau: 'Su moters diena, Algimanta.'
Štai kur moteris!

2009-03-07, šeštadienis, 17:52

Enrikai.

Juokas per ašaras.
Nubėgęs tušas ir tylūs garsai, šnabžda siela basa per pajuodusį sniegą.
Eini Tu, mergaitė, sušąlusi, viena, be skausmo, be jausmo – tuščia.
Aš žinau, ko Tu nori.
Tik gabalėlio sniego, tik jo rankų šiltų.
Žinau, eini, mergyt Tu į niekur, nors akys ves Tave toli.
Žinau, tik nemoku paaiškint.
Žinau, ką širdyje Tu jauti.
Beribės svajonės ir ateitis buvo plati, bet viskas sudužo, nes meilės neliko širdyje.
Gal tai ne meilė, gal tik jausmas gilus? Žinau, vis vien be galo skaudu.
Eini Tu, mergaitė, basa per sniegą vien todėl, kad čia greičiau ateitų liepa.
Sušąlus, nutirpus, be draugo, viena į vasarą atkiši kojas plika.
Žinau, neliko Tau nieko - pasaulis sugriuvo.
Žinau, neliko nei skausmo, nei juoko, neliko nei baimės, nei gailesčio.
Tik tuščios akys, beribės platybės jose. Bet nerasiu aš jo jau jose.
Nebijok, išsitiesk, pakelk rankas aukštai, tikėk, kad viskas gali būti kitaip.
Sušuk, kad vasara arti, su ja atplauks nauji sapnai.
Svajok, tikėk, mylėk.
Enrika, Tu tik būk.
Einu ir aš, eini ir Tu.
Nekrisim po velnių.
Jei reiks, mes klysim šimtą kart stipriau, tik kad pajaust, ką reiškia augt.
Eini Tu mergaite, basa per sniegą.
Sustok, nebijok.
Esu aš šalia. Pakilsim. Skrisim drauge.
Man pasaka pradingtų, jei Tavęs šalia neturėčiau, mano juokas išnyktų, jei Tavęs nemylėčiau.
Tai – meilė.
Mergaitiška.
Pasakiška.
Svaigi.
Bet ji yra, nes čia Tu esi.

2009.02.24, antradienis, 23:04

Bilietas.

Visad rašau, kai man kažkas netelpa širdyje, o dažniausiai, kai joje esi Tu. Pagal Palmyrą, antradienis ir trečiadienis buvo dienos, kurios galėjo pakeisti mano ateitį. Pirmadienis man buvo ta diena, kai aš netvėriau, skraidžiau. Ne, mažyti, ne dėl Tavęs. Laimėjau milijoną savo iliuzijose. Viską sudėliojau, ką norėčiau turėti, kaip gyvenčiau, kuo tikėčiau. Išties iš didelės laimės ir riksmų aš suklupau. Laimėjusi milijoną litų aš prarasiu JUS. Aš tapsiu kitu žmogumi - tuščia galva, tuščiu vidumi.
Vis dėlto noras išlošti milijoną buvo didesnis, ir bilietas už du litus buvo nešiojamas prie mano iš anksto džiaugiantis it tikint, kad jame yra mano pinigai, mano laimė, mano kelias į sėkmę.
Žinoma, draugai šaipėsi, kad nelaimėsiu jokio milijono, o aš noriai siūliau dar nelaimėtus pinigus pasidalinti. Jie juokėsi ir sutiko paimti siūlomą mano sumą, kurios dar pati neturiu.
Šiandien vyksta žaidimas.
O aš jau gyvenu mintimi, kad esu milijonierė.
Nesuprantu, kaip gali ramiai gyventi ta moteris ridena kamuoliukus, atnešančius žmonėms laimę. Juk ji kažkam padovanoja laimę, svajones arba rastume laisvę prarasti viską.
Bet kodėl aš vėl laiminga? Kas šiandien nutiko?
Išties aš tikiu, kad už du litus nusipirikau ne milijoną litų, o kitką, kas pas mane ateina. Nesigirsiu prieš laiką, bet aš už du litus dabar po truputį turiu viską. Viską, kas daro žmogų laimingą.
Po velnių, aš myliu gyvenimą. Bet du litai laimės man suteikė tikėjimą. O gal ryt tas vakaras, kuris grąžins svajones? Svajonę.
Aš žinau, mano kambaryje nevalingai prisegtas prie nuotraukos tik popieriukas, kuriame sukrautas visas mano tikėjimas ir mano svajonės, bet jame nėra jokių pinigų, o laimėtus du litus man tiesiog būtų gėda atsiimti. Jei taip bus, pažadu jį atiduoti praeiviui, tegul tai būna sėkmės bilietas, tegul už laimėtus du litus jis nusiperka milijoną. Milijoną svajonių, arba milijoną litų.
Tai lyg mano laiškas Tam, kuris aukštai, bet ir Tau. Juk buvai minėtas ir Tu. Tu mano svajonių dalis. O Tas, aukštai, man šypsos, ir sako: „ Migle, Tu nuostabi. Gyvenk. Mylėk. Džiaukis. Viskas dar prieš akis.“
Aš žinau, pokštauju su Jumis, Pone vyresnybe, sakau, kad biliete nėra nieko, bet pati sau prieštarauju, dar giliai tikiu, kad jame yra ir milijonas litų. Bet, žinoma, Jūs man nenorite sugadinti gyvenimo pinigais, man pačiai teks viską gauti savo rankomis.
Tebūnie.
Pone, pažiūrėsiu, ką ryt gero pasakysit.
O mano kambary nevalingai pakabintas prie nuotraukos tik tuščias bilietėlis, kuriame mano laimė, svajonės ir viltys. Pardavėja bus neteisi pasakydama! „Nelaimingas bilietėlis.“ Jis laimingas, tik jame ne tokie milijonai.

2009.02.22, sekmadienis, 00:43

Parašyčiau.

Parašyčiau aš Tau dar vieną laišką, kad nevertas jų esi daugiau.
Parašyčiau apie gėdą savo, kad drįsau Tave vadint draugu.
Parašyčiau apie jausmą, kad gailiuosi laikiusi Tave vertu.
Parašyčiau apie melą, virtusiu Tavo draugo.

Parašyčiau apie gražų jausmą, virtusį skausmu mažu.
Parašyčiau apie meilę, kad nemoki vertinti žmonių.
Parašyčiau apie pievas, virtusias lauku tuščiu.
Parašyčiau, koks svarbus buvai, bet nė velnio Tu nesupratai.

Parašyčiau, kad visi šnekėtų apie juoką tapusiu verksmu.
Parašyčiau kažką tokio, kad skaudėtų Tau mažiau.
Parašyčiau apie nieką, kad suprastum Tu save.
Parašyčiau, kad žinotum – E i k v e l n i o p.

2009 01 18, sekmadienis, 23:12

Po rūkymo.

Cigaretės mane žudo iš vidaus. Žudo nefiziškai, žudo morališkai. Meluodama sau aš atsipalaiduoju, o ištikrųjų save dar labiau slegiu. Dūmas. Dar vienas. Nemirsiu. Aš paika. Naivi. Jautri. Mano smegenys gauna nikotino - aprimsta, rankos nusvyra, nėra noro veiklai. Nėra noro tau. Nėra noro niekam. Ar esi kažkada žiūrėjąs iš balkono ir galvojęs, kad nėra ko čia daugiau pasilikt? Ar nenorėjai šokt, ar nenorėjai pabėkt nuo problemų? Ar nenorėjai virst juodu paukščiu ir skrist, skrist, nors tai bus tik kelios sekundės, kelios sekundės laisvės? Ir visa amžinybė nelaisvės savo paralyžiuotam kūne. Rankos nejuda, tik pirštai dar vis suvirpa su nauja viltim atgyti. Ar šoktum tu iš paskos, jei šokčiau aš? Tik keliom sekūndėm visiškos laisvės. Tu ir aš. Ir mūsų paskutniai dūmai. Nemirsim.

2009 01 06, antradienis, 15:30

Ką tu matai?

Ką tu matai? Ką tu sapnuoji naktimis? Kuo gyveni, kai nematai manęs? Žaidimai. Vaikiški. Dideli ir maži. Mes juokingi. Aš. Tu. Kam viso to mums reikia? Nereikia. Juk nereikia. Ar girdi - nereikia? Nereikia nieko. Nereikia kankintis dėl tokių niekų. Juk tai -nemeilė. Juk tai - tik vaikiški žaidimai. Iliuzijos... Nuorūkos.
Aš noriu, kad visad būtum mano draugu ir ten, kur liūdna, ir ten, kur velniškai džiaugiasi širdis, šoka siela. Juk mes dar vaikai. Beribės akys. Vaikai. Žaidžiam žaidimus, kuriuos vadiname meile. Juk tai nemeilė. Ar girdi? Kam viso to mums reikia? Kam viską jaukia žodžiai tušti, kai širdelė sako vieną – reikia tavęs galbūt net amžinai, o vaidindami meilę, mes tik suklysim. Nukrisim. Išsiskirsim. O kaip tai išsaugot? Žaidimais paikais? Juk ne. Mums reikia mokėti džiaugtis gyvenimu. Bet, kur beeini, ten tu nusivili. Ten nuorūkos palieka prisiminimus.
Kiekvienas naujas išgyvenimas, nauja pradžia, nauji žingsniai lėti link tavo sielos, link širdies gelmių sujaukia viską. Sugriauna viską. O juk taip nesinori, kad vėl nuorūkos keltų prisiminimus.
Daugiau krentam, daugiau nuorūkų. Kam visa tai? Ar girdi – nereikia?
Neskubėk.
Pasilik.
Minutei.
Tylėk, klausyk. Girdi? Širdies plakimai tušti. Nėra čia meilės jokios, nėra. Nebuvo ir nebus mano širdyje. Nemoku mylėt – moku tik prisirišt. Man to nereikia, nes su kiekvienu prisirišimu atsiranda vis daugiau nuorūkų.
Nustok kalbėti vienas tu, išmok girdėti.
Nekalbėk.
Netiesa.
Melas.
Ar girdi mane? Man tavęs reiks visada. Visada. O visada būsi tik būdamas teisus sau. Nėra meilės. Nėra. Mes jauni, ištroškę visko, kas neužuosta, nepaliesta, nepajausta.
Šiurpuliukai per kūną... Juk norim to?
Ar girdi?
Nekalbėk.
Prašau, bent šį kartą mane išgirsk. Man tavęs visad reikės. Visad. Ar girdi? Man tavęs visad reikės. Bet tai - nemeilė. Tai tas, kas užauga su tavim bebūnant. Tai – žmogaus artumas. Tai – nemeilė. Tai tik supratimas, jaukumas ir begalinis rūpestis tau.
Ar girdi?
Nereikia nuorūkų.
Prašau.
Patylėk.
Bet žinok, man tavęs visad reikės. Visad.
Jei nori, prašau, dabar kalbėk.

2009.01.05, pirmadienis, 15:47

Man visad stigo noro dainuoti.

Man visad stigo noro dainuoti. Man visad stigo noro mylėti kažką labiau už save.
Menkysta. Pastrigau. Mano galvoje error. Aš pasimetus. Jaučiu, kad niekada nebuvau labai svarbus asmuo visuomenėje. Prislėgta nuotaika. Pastaruoju metu aš savim per daug pasitikėjau. Dėmesys mane iškėlė. Niekada nebuvau apsupta vaikinų dėmesio kaip dabar. Man visad stigo noro dainuoti, bet niekas nesakė, kad neturiu balso.
Iš tikrųjų aš neturiu tikrų jausmų.
Kiekvienas gyvena savaip, kiekvienas klysta savaip ir kelias savaip. Klydau, kėliaus. Klysiu. Žmogiška.
Man patinka žmonės, kurie visada troško dainuoti. Aš stebiuosi tais, kurie dainuoja didžiosiose scenose ir jiems ploja milijonai žmonių. Visad to norėjau. Dėmesio. Bet man visad stigo noro dainuoti. Todėl save kėliau kitais būdais. Bandžiau atkreipti žmonių dėmesį. Aš rėkiau. Aš šokiravau savo elgesiu, savo tiesmukiškumu, savo manieromis, bet man vis vien stigo noro dainuoti.
Kai kurie mane laikė žmogumi, nusileidusiu iš kosmoso. Tiesą sakant, tai mane kėlė, man rodos, tai buvo plojimai vieni iš milijono. Negalvokit, kad kosmose gyvena žali padarai su didelėmis akimis. Ten gyvena kitaip mąstantys padarai.
Nekenčiu žmonių, kurie plaukia pasroviui ir sutinka su visomis taisyklėmis, nekenčiu žmonių, kurie yra apsupti dirbtinių šypsenų, dirbtinio dėmesio, o tiksliau man jų net gaila. Nekenčiu savęs, nes man stigo noro dainuoti.
Ir draugais aš niekada nesipuikavau. Jie man - nepastovūs orai. Tai šalta, tai karšta. Tikrieji draugai vos keli. Vieni ateina, kiti išeina, dar vieni pasilieka. Milijonai pažįstamų. Negaliu teigti, kad nerasiu su kuo išgerti kavos, ar panorėjusi praleisti vakarą su vienu ar kitu. Bet man velniškai stigo noro dainuoti. Tai mane slėgė. Daugelis sako, kad nėra manęs matę verkiančios. Iš tikrųjų jie to nenorėjo matyti. Verkiu. Bet dažniau džiaugiuosi gyvenimu ir garsiai tai išrėkiu visa gerkle, bet viskas dėl per mažo noro dainuoti.
Kiekvienam ateina laikas išbandyt kažką naujo. Svaigalai. Nelaikykit manęs narkomane, jei esu nusiritus keliskart. Meluoju. Bet, tiesą sakant, aš esu labai prasta melagė. Tad prisipažinsiu - esu narkomanė, priklausanti nuo nikotino. Bet mane „veža“ ne tiek nikotino poveikis, kiek visas procesas. Tai leidžia pakeisti „dainavimą“.
Bet man visad stigo noro kažką labiau mylėt už save. Mamytė, tėvelis, sesytė, broliukas. Baikit! „Aš savimyla.“ Dievinu viską, kas po truputį padaro mane spindinčią. Aš dievinu atrodyti žavinga. Menkysta. Aš save įsimyliu veidrodyje ir naiviai tikiuosi, kad kažkas ir įsimylės tą naivuolę. Įsimyli. Bet tik atvaizdą, bet ne mane, ne mano sielą. Viskas dėl prakeikto per mažo noro dainuoti. Išvis melas mano gyvenime kiekvieną dieną. Esu tokia „sušikta‘, prasta melagė, kad net sąžinę slegia dėl netikusio melo, kuriuo vis vien tiki artimieji.
Bet aš ir naivi. Labai naivi. Aš visad maniau, kad man dėl viso šito plos milijonai žmonių. Iš tikrųjų man ploja tik dar naivesni kvailiai, gyvenimo nematę žmonės, kurie niekada nebuvo tame koncerte, kuriame ploja milijonai. Jie nežino, kas tai. Jie ploja, bet nemyli. Jie ploja, nes nori tau įtikti. Jie ploja, nes iš pašalies tu atrodai kitoks. Jie ploja, nes jie niekada neišgalės nueiti į tą tikrą koncertą, pažiūrėti į tikrus žmones, kurie verti visų plojimų, visų pagyrimų.
Man visad stigo noro dainuoti ir mylėti. Menkysta.

2008.12.28, sekmadienis, 02:37