Ji buvo graži, gal net per toli nuo realybės. Ji buvo tobula, o jos atsakymai buvo būtent tokie, kokių jis norėtų. Ji žino, kas jis. Ji žino, ko galima tikėtis iš jo. Vis dėl to jis buvo labai naivus ir kvailas - įsimylintis tik balses ir priebalses. O ji nereali, neegzistuojanti mūsų horizonte. Ji buvo lyg kompiuterinė programa išmanatanti flirtą su tokiais kaip jis. Bet kuriuo atveju ji buvo virtuali ir net neegzistuojanti, o jis kvailys.
Jų pasimatymas turėjo būti eilinis. Eilinis jam.
Šeštadienis. „Dzūkai.“ Jauki aplinka, viskas, ko norėjo mergina, kurią jis norėjo pamatyti.
Vėluoja. Jis nepyksta. Ji pasiūlo užimti staliuką, kad jam lengviau būtų jos sulaukti. Jis sutinka.
O jis juk kvailys. Sėdi ir laukia savo išgalvotos princesės. Užsisako kavos.
Pro duris įeina du gerai pažįstami veidai. Jis truputį pasimeta, tikisi likti nepastebėtas, bet dvi žavios merginos jį tikrai pastebės. Jos žino, ką jis čia veikia, ko jis laukia. Žinoma, ne jų,. O vienos jis visiškai nesitikėjo čia pamatyti.
Jos artėja link jo. Draugiškai šypsosi.
- Galim prisėsti? – paklausia viena iš nelauktųjų.
Jis godžiai rieja seiles, jam truputį ir nemalonu, ir negera. Atsakymo merginos lyg ir neišgirdo, bet tiesiog žaibiškai prisėdo šalia.
- Ką čia vienas veiki? – teiraujasi antra.
Atsakymo nėra. Tik neaiškiai sumėtytas žodžių kratinys ir besidairančios akys, kur jo vėluojanti virtualioji mergina. Iš tikrųjų jam dabar būtų ramiau, kad ji dar labiau vėluotų, nes šalia jo ta, kuriai jis žadėjo nukabinti dangų. Išbalusios rankos ieško cigarečių pakelio ir telefono. Jam skubiai reikia perkelti susitikimą ir išlikti švariam.
O jis juk kvailys.
Jis skubiai bando stotis ir suktis iš situacijos, bet viena, kuriai dangus pažadėtas, sugriebia jam už rankos.
-Kur eini?
-Parūkyti, man reikia paskambinti draugui, – sumikčioja jis.
-Niekur gali neskubėti, nesinervinti ir atsisėsti. Ji neateis.
-Kaip suprasti? – nervingai suprunkščia jis.
-Ji esu aš. Ta, kuriai gražiai šnekėjai. Ta, kurios čia laukei.
Jis iš tikrųjų gerai nesupranta, ką pasakė jo nelauktoji.
-Eik... Gali eit. Tu toks kvailas. – ir paleido jo ranką.
Jis griebia savo telefoną, išeina iš kavinės ir renka virtualiosios numerį. Jis išgirstą tą patį artimą balsą.
-Eik tolyn. Juk sakiau. Eik. - su pagieža balse tarė nelauktoji.
Ir tyla. Dabar jis suprato.
Jam nei liūdna, nei linksma.
Jis juk kvailys.
Jis įsimylėjo balses ir priebalses ir prarado tą, kuri mylėjo jį visą.
Jai liūdna, jai linksma. Ji geria kavą ir žiūri į telefoną, kuriame jau nebe sumirksės jos mylimo žmogaus vardas.
Likimo ironija.
Nustokit įsimylėti balses ir priebalses. Raides. Nustokit gyventi ten, kur niekas neegzistuoja. Nustokit būti kvailiais.
2009.03.09, pirmadienis, 17:20
iš prisiminimų:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą