Ji drožė savo pieštukus eilinį pirmadienio vakarą, iki kol išgirdo nevalingą kėdės kritimą ant žemės ir pajuto šaltą, banguojantį orą link jos sklendatį. Ji trumpam sustojo ir įtempusi ausis bandė išgirsti garsus, kurie leidžia suprasti, kad kėdė vėl savo padėty. Neišgirdo.
Ji tęsė, jii vis drožė savo pieštukus, vis stipriau ir labiau, ir greičiau, ir daugiau. Ji net nenorejo pažiūrėti, kas nutiko gretimame kambaryje. Jos rankutės juodėjo, ji vis skubėjo, visi pieštukai vis dailėjo ir smailėjo... Tik vienas 8B jai nepasidavė. Pats ryškiausias ir dažniausiai naudojamas. Jis vis lūžo ir lūžo. Ji net dvejojo dėl savo sugebėjimo drožti tinkamai. Bet kodėl drožtukas puikiai nudrožia kitus pieštukus, o šis 8B jam nepasiduoda? Ji toliau drožė kitus pieštukus, bet vis grįždavo prie 8B bandydama nudrožti tą nuostabiausiąjį ir ryškiausiąjį. Deja, vis lūžo ir skilinėjo, jis nepasidavė jai, ji negalėjo jo valdyti lape, ji negalėjo su juo dirbti, kurti, gyventi, ji jį tik drožė, drožė, jos rankos vis juodėjo... Pagaliau šis pieštukas, kurio liko tik pats galiukas su užrašu 8B, priminantis antkapį su iškaltu vardu, buvo numestas prie drožlių ir paskandintas šiukšlių krūvoje.
Ji atsistojo. Pajuodusias rankas visai nevalingai valėsi į baltus marškinius, kuriuose pasiliko ryškūs pajuodusių pirštų pėdsakai. Mažieji mirties pėdsakai.
Ji ramiai pakraipė galvą lyg dairydamasi savo nenudrožtų pieštukų ir prisiminė keistus garsus gretimame kambaryje. Ji pajudėjo durų link, nulenkė rankeną ir pravėrė duris.
Suspigo širdis ir susvyravo kojos. Prieš ją vis dar švelniai siūbavo vyriškas kūnas -jos artimas širdies draugas, jos gyvenimo meilė ir viltis, tikėjimas ir nesibaigianti vienatvė dviese... Jis be gyvybės ženklų siūbavo mirties dainą. Ji jautė jo šaltį... Jis buvo miręs.
Ji suklupo greta jo... Verkė, rėkė, pradėjo juoktis, galiausiai isteriškai kvatoti. Prišliaužė prie jo, apsikabino kojas sustabdydama tą banguojančią vėsą ir ašarų užtvindytam kambarėly tyliai sumurmėjo:
- Prakeiktas... 8B, nemokėjau drožti, nesugebėjau...
Pavargusios akys tyliai užsimerkė, kūnas sukniubo, ji pavargo drožti – užmigo.
2009.06.09, 01:20
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą