Nežinojai, tiesa?

Žinai? Man Tavęs trūksta. Tu taip arti, kad jau negaliu nuslėpti magneto savyje, kuris šaukiasi Tavęs vėl. Vėl iš naujo. Vėl beribų. Vėl be skausmo.
Žinai? Esu žmogus, sugebantis atleisti, bet nemokantis judėti atgal. Gaila. Keista. Skaudu. Pasaulis dabar sustojęs, atrodo, vis kažko trūksta ir negali suktis. Kartais man taip gera ir ramu, ir harmonija viduje, bet visada grįžta tas nostalgiškas jausmas, kad aš dar vis tuščia, neužpildyta. Vis dar viena.
Žinai? Buvo kažkas pasakiško. Bet, dabar man reikia naujo, nepatirto, neužuosto... Nors mintyse dažnai dar vis pagaunu Tavo vardą ir įsėdu į traukinį, pro kurio langus pralekia nuostabios akimirkos, kurios mane stabdo, neleidžia kilti, skristi ir siekti. Tai lyg traukinys su bilietu atgal priverčiantis vėl jaustis pilna.
Žinai? Bet tai ne jausmai. Ne. Tai prisiminimai. Tai lyg paliktos cigaretės nuorūkos. Žiūrint į jas, mes suprantame, kad tai degė, smilko, bet viskas išdegė ir niekas tų nuorūkų net norėdamas nepridegs ir neužtrauks to skanaus, kaitinančio kraują ir atšaldančio protą dūmo.
Žinai? Tai per daug vaikiška ir netikra, kad kažkas būtų kitaip. Nėra tokio dalyko kaip myliu šiandien, o rytoj ne. Myliu yra amžinybė. Su pradžia, bet jokiu būdu nėra pabaigos. O žaidimas turi! Tad žaidimas čia galbūt ir pasibaigia.
Žinai? Galiu pasakyt tik tiek, man Tavęs velniškai trūksta. Prisiekiu. Viduje man dar vis smilksta neužgesinta Tavo cigaretės nuorūka. Jei gali sutrypk ją, jei gali pasiimk ją, jei nori – palik, bet pelenai, čia lyg maži kapai visada pasiliks.
Nežinojai, tiesa?

2009.09.22, antradienis, 18:20