Cigaretės mane žudo iš vidaus. Žudo nefiziškai, žudo morališkai. Meluodama sau aš atsipalaiduoju, o ištikrųjų save dar labiau slegiu. Dūmas. Dar vienas. Nemirsiu. Aš paika. Naivi. Jautri. Mano smegenys gauna nikotino - aprimsta, rankos nusvyra, nėra noro veiklai. Nėra noro tau. Nėra noro niekam. Ar esi kažkada žiūrėjąs iš balkono ir galvojęs, kad nėra ko čia daugiau pasilikt? Ar nenorėjai šokt, ar nenorėjai pabėkt nuo problemų? Ar nenorėjai virst juodu paukščiu ir skrist, skrist, nors tai bus tik kelios sekundės, kelios sekundės laisvės? Ir visa amžinybė nelaisvės savo paralyžiuotam kūne. Rankos nejuda, tik pirštai dar vis suvirpa su nauja viltim atgyti. Ar šoktum tu iš paskos, jei šokčiau aš? Tik keliom sekūndėm visiškos laisvės. Tu ir aš. Ir mūsų paskutniai dūmai. Nemirsim.
2009 01 06, antradienis, 15:30
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą