Pastebėjau, kad savo buvusius vaikinus ir romanėlių veikėjus lengvai galima įvertint buitiniais daiktais, pavyzdžiui, kad aš atiduočiau savo nešiojamą kompiuterį, jei, sakykim, Petras sugrįžtų pas mane.
Svarstant nuodugniau, aš labai stipriai abejoju, dėl savo lovos, šaldytuvo, gyvenimo tikslų ir svajonių ir aplamai dėl savo asmeninės erdvės paaukojimo jiems už grįžimą pas mane.
Išvadoje, galiu atiduot tai, kas laikina, už tokius pat laikinus asmenis.
Ieškau žmogaus, dėl kurio galėčiau aukoti savo asmeninę erdvę vien už dar vieną minutę buvimo šalia, už minutę žmogaus artumo. Žmogaus, kuris gulėtų ant mano lovos, valgytų iš bendro šaldytuvo, sietųsi su mano gyvenimo tikslais ir svajonėmis, pats būtų mano svajonės dalis.
Viliuosi, kad kažkada, jei net mūsų keliai išsiskirs, aš galėsiu garsiai pasakyt, kad dėl TAVĘS galėčiau paaukot save, kad TU būtum šalia vėl.
Tada, TAVE aš pavadinsiu savo gyvenimo Herojumi, o ne pašalaičiu.
Aš rizikuoju.
[iš išsiųstųjų žinučių aplankalo.]
01:29, 2009.07.15
Aš praradau savo Herojų...
AtsakytiPanaikintiBeje...visi kažkada buvome tarsi vaikai. Manėme, tikėjomės, svajojome, buvome pasiryžę aukotis dėl...kažko, kas taip virpino širdis tais laikais, kai atrodė, jog visas pasaulis šypsosi.
Kaip pagalvoju - po velnių, ir aš tada aukojausi...bet, dabar to nesigailiu. Taip reikėjo. Nes tik tokiomis sąlygomis, geriausiai atsiskleidžia žmogaus ypatybės.
migle... tu tikrai idomus zmogus. noreciau tave pazinoti :)
AtsakytiPanaikinti