Aš vėl verkiu, aš vėl myliu...
Man skauda, kad gyvenimas toks mėšlinas ir pilnas netikrų žmonių.
Nekalbėkit, žmonės, niekų, nekalbėkit melo, nes tai skaudina.
- Cirkas namo!
Pasiilgstu tų nuoširdžių akių, kurios man be žodžių sakydavo „Myliu“. Ir tai nesuvadinta, ir tai tikra, gražu.
Pavargau nuo cirko, nuo netikrų žmonių su kaukėmis su dirbtiniais veidais ir su suterštu, juokingu vidumi, „išmintingu“ intelektualu.
- Cirkas namo! - rėkiu aš garsiai...
Aš pavargau. Nebemoku taip gyventi. Nebemoku šypsotis tiems, kurie juokias, kai aš verkiu.
Aš pavargau nuo klouniškų snukių, nuo netikrų šypsenų ir nuo žmonių, kurie be paliovos kartoja: „O aš Tave myliu“. Nesakykite, nešnekėkite netiesos.
- Cirkas namo, - prašau.
Ir aš su pajuodusiom klounės akim verkiu. Man skauda.
- Cirkas namo! Palikit mane, palikit tikėjimą ir eikit juokint kitų.
- Cirkas namo! - paskutinį kartą tariu.
Ir kaip pasiilgau tų akių...
2009.04.27, pirmadienis, 21:28
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą