Vasaros neišduosiu.

Galbūt šiandien sninga labiau nei vakar.
Galbūt ir vėjas stipresnis, bet aš – ta pati.
Medžiai neturi lapų, bet jiems jų ir nereikia, kad išgyventų šalnas.
Aš turiu savo plaukus, bet man maža to, jaustis laiminga, kai lauke minus dešimt.
Aš stipresnė nei ledas ežero pakrantėse, bet silpnesnė nei šiltas vanduo.
Mane lengvai gali sužeisti žodis, sunkiai užgauti akmuo.
Krūmai išblukę, išbalę, netekę spalvos kaip ir aš, pavargę nuo šios žiemos.
Bet man kaip ir jiems užtenka sniego ir viskas tampa gražu, romantiška ir patrauklu.
Aš giedresnė už dangų, bet jis laimingesnis už Mus.
Naktį jį lanko šviesa, kas Mus aplanko tik sapnuose.
Aš nesakau, kad nekenčiu žiemos, bet prisiekiu, pavydžiu to, ką turi dangus.
Jis pamaiviškai tamposi kiekvieną vakarą prieš miegą, kai trypiu iškritusį sniegą.
Aš nemeluosiu Tau, Tu atpirktum viską, jei pavirstum juo.
Bet vasaros aš neišduosiu, žiemos aš nepamilsiu.
Aš sniegą išbučiuosiu, apkabinsiu, nieko nepaliksiu.
Tu pamatysi, žiemos nesulaikysi, aš viską ištirpinsiu.
Galbūt aš saulė Tavyje, bet ta pati. Galbūt aš vasara žiemoj.
Prašau, apsikabink.

2009.12.16, 22:33