Enrikai.

Juokas per ašaras.
Nubėgęs tušas ir tylūs garsai, šnabžda siela basa per pajuodusį sniegą.
Eini Tu, mergaitė, sušąlusi, viena, be skausmo, be jausmo – tuščia.
Aš žinau, ko Tu nori.
Tik gabalėlio sniego, tik jo rankų šiltų.
Žinau, eini, mergyt Tu į niekur, nors akys ves Tave toli.
Žinau, tik nemoku paaiškint.
Žinau, ką širdyje Tu jauti.
Beribės svajonės ir ateitis buvo plati, bet viskas sudužo, nes meilės neliko širdyje.
Gal tai ne meilė, gal tik jausmas gilus? Žinau, vis vien be galo skaudu.
Eini Tu, mergaitė, basa per sniegą vien todėl, kad čia greičiau ateitų liepa.
Sušąlus, nutirpus, be draugo, viena į vasarą atkiši kojas plika.
Žinau, neliko Tau nieko - pasaulis sugriuvo.
Žinau, neliko nei skausmo, nei juoko, neliko nei baimės, nei gailesčio.
Tik tuščios akys, beribės platybės jose. Bet nerasiu aš jo jau jose.
Nebijok, išsitiesk, pakelk rankas aukštai, tikėk, kad viskas gali būti kitaip.
Sušuk, kad vasara arti, su ja atplauks nauji sapnai.
Svajok, tikėk, mylėk.
Enrika, Tu tik būk.
Einu ir aš, eini ir Tu.
Nekrisim po velnių.
Jei reiks, mes klysim šimtą kart stipriau, tik kad pajaust, ką reiškia augt.
Eini Tu mergaite, basa per sniegą.
Sustok, nebijok.
Esu aš šalia. Pakilsim. Skrisim drauge.
Man pasaka pradingtų, jei Tavęs šalia neturėčiau, mano juokas išnyktų, jei Tavęs nemylėčiau.
Tai – meilė.
Mergaitiška.
Pasakiška.
Svaigi.
Bet ji yra, nes čia Tu esi.

2009.02.24, antradienis, 23:04