Kokia aš kvaila. Niekas to nepakeis. Keli žodžiai ir vėl suvirpa viskas viduje. Kokia aš naivi. Keli žodžiai ir vėl nauja viltis. Kvaila.
Susirangius savo didelės lovos kampe su pagalve. Man lova per didelė. Tuščia. Kaip ir aš. Po velnių, kaip Tu taip sugebi? Kaip Tu mane priverti norėti Tavęs vėl?
Šalta, tuščia. Lauke nykiai šalta. Prisidegiau cigaretę, nepaisant savo didelio kosulio. Ji bent visad šalia, kai man reikia. Ji visad man duoda paprastus laisvės atsakymus be žodžių.
Per didelė lova, per didelis beribis laukas su sniego likučiais, ištirpinčiau viską, aš sugebėčiau, jei Tu būtum šalia.
Tuščia. Nėra atsakymų. Aš einu atgal, aš slystu ten, kur graužatis, kur viltys beprasmės.
Neturiu drąsos, pasakyt Tau ne, pasakyt sau ne. Nedrįstu pasakyti myliu ir man Tavęs reikia, nedrįstu, nes bijau, žinau – be reikšmiška.
Didelė lova, tuščia. Nežiūrėtas DVD filmas ‚Perskaityk ir sudegink‘. Lyg Dievo ženklas, ką su Tavim daryt. Perskaičiau Tave. Perskaičiau visą. Žinau koks esi. Bet nedeginu vilčių, nes turiu kvailą tikėjimą.
O Dievuliau, kokia aš kvaila, kaip kvailai mąstau. Myliu.
Nebylus telefonas. Išjungiau. Nenoriu daugiau Tavęs girdėt. Nenoriu laukt atsakymų ar mano lova nebus tuščia, ar filmas bus žiūrėtas.
Jei Tu norėjai, tegul man tai būna praleista proga, o dabar ramybė.
Šiandien lova tuščia.
Akys stiklinės, deja ne dėl Tavęs, nebe sugebu, tai tik tas prakeiktas dusinimas.
Slogi muzika, išjungtas telefonas, DVD filmas, žiebtuvėlis kišenėje ir aš lovos kampe su pagalve. Myliu.
2009 03 07, šeštadienis, 20:44
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą