Bučinys.

Jie buvo nepaprasti. Jie buvo kitokie. Jie jautė vienas kitą, bet niekada nedrįso išgirsti.
Jie žinojo: susitiks.
Vienas stebuklingas, žvaigždėtas vakaras. Manote, tai romantika? Ne. Tik eilinė cigarečių diena jai. Bet ji šiandien nežino, kas laukia, ji šiandien nežino, kas bus.
Ji eina lėtais žingsniais į ten, kur visi gyvena kitaip. Ten yra ir jis...
Visas alkoholis ir cigaretės neprilygo jų pokalbiams ir žvilgsniams.
-Mergaite, ar jūs mokate bučiuotis?
-Galima patikrinti.
Jis švelniai priartėjo ir palietė rankomis jos veidą, staigiai pabučiavo ir netrukus atsitraukė.
-Ar galiu dar ir dar?
-Jei tik norite.
„Bučinys – tai pats nuostabiausias dalykas, jei jis man patinka, aš rasiu ir ką šnekėti su žmogumi,“ – šnekėjo jis.
Ji nenorėjo jo nuvilti, bet juk jei nemoki važiuoti dviračiu – nesuvaidinsi mokančio. Ji buvo natūrali.
Mažais žingsneliais viskas kaito.
-Kiek man parašytumėt, pone mokytojau?
-Dešimt, panele.
Ji žinojo, ji buvo teisingame kelyje. Tai užtruko visą naktį. Ji mokėjo vairuoti dviratį.
Rytui išaušus nesitraukė aistra.
Bet atėjo laikas išsiskirti. Jie neturėjo jokios susisiekimo informacijos. Jiems jos ir nereikėjo. Atstumas jiems trukdys.
Išsiskyrė savo keliais, mintyse tik ilgesiu dalinosi.
Bet jie dar susitiks.

2009.04.09, sekmadienis, 11:50