Pasitikėjimas.

Aš nebuvau bloga. Nebuvau ir gera. Aš buvau žmogus, gyvenantis paprastą gyvenimą, kol nesutikau jo.
Jis buvo aukštas sidabrinėmis akimis ir pianisto pirštais. Jis mokėjo skambinti garsiausių kompozitorių kūrinius – mane tai visad kerėjo.
Susitikimai su juo mane versdavo jaustis maža mergaičiuke, kuri susitinka su didžiuoju savo mokytoju. Jis mokė mane mylėtis, bučiuotis, pamilti literatūrą ir net sugroti kelis taktus.
Jis mylėjo mane. Jis visad gebėjo manęs klausytis, nesvarbu, kur mes bebūtume.
Visi pasimatymai su juo buvo pasakiški, visos naujos pamokos žavėdavo, kol neįvyko tai, kas pakeitė mūsų gyvenimus.
Mūsų pamokos davė vaisius. Jis visad teigė, kad aš galiu juo pasitikėti, bet viena klaida sugriovė mūsų santykius.
„Tu laukiesi?!“ – nustebę žodžiai skambėjo mano ausyse ir šaltos akys pervėrė kiaurai mane. Jis užsisuko ir atrodo buvo nutolęs toliau nei toli. Atsisukęs paėmė mano ranką ir paspaudęs ją, šaltomis lūpomis palietė manąsias. „Abortas...“ – sumurmėjo jis ir aš atsitraukiau.
Daugiau žodžių nebuvo. Jis išskrido į užsienį pas savo seserį, kur nebuvo problemų su manimi. Jis suprato aborto nesidarysiu, o vaiko jam nereikia.
Likau viena. Pasiryžau gimdyti, nes ta gyvybė manyje man neleido būti blogesnei.
Deja, įvyko persileidimas. Mane guodė visas pasaulis, bet niekur neradau ramybės.
Po metų sulaukiau skambučio. Telefono ragelyje skambėjo jo mielas, šiltas balsas. Jis nesidomėjo vaiku, ar aš pagimdžiau, ar ne, tiesiog norėjo susitikti dar vienai mūsų pamokai.
Mes susitikome. Jis vėl su didžiausiu noru restorano centre skambino pianinu ir virpino mano iš skausmo sustingusią širdį. Tą vakarą jis mokė mane vėl naujų pamokų...
Niekas nevertė mūsų būti kartu viename patale, bet mus siejo neapsakoma trauka, kuri neleido atsiskirti. Jo kūnas = mano kūnas. Lyg vienas kitam sukurti.
Užmigome vienas kitą apsikabinę kaip senais laikais, kai jautėmės neišskiriami.
Naktį jis pabudo šlapias ir surikęs – „Vaikas???“ - pažadino mane. Aš rūpestingai pažvelgiau jam į akis ir paglosčiau galvą. Žinojau, apie ką jis, jis jautė mane. Savo rudomis ir ašarotomis akimis aš jam pasakiau, kaip viskas įvyko. Jis sekė mano lūpas ir norėjo suprasti kiekvieną mano žodį. Aš verkiau, atsiguliau nugara į jį ir toliau kūkčiojau. Jis apsikabino mane per pilvą ir krūtinę, bučiuodamas mano galvą. Aš nenurimau, bet jaučiausi dar blogiau: šis žmogus mane paliko, o jei būtų nepalikęs, galbūt mūsų vaikas būtų čia. Aš labai sielvartavau dėl jo, galbūt persileidimas ir įvyko dėl šios priežasties.
„Mano mergaite, mes turėsim dar vieną vaiką, prižadu...“ – sušnibždėjo jis į ausį, o mano širdį vėrė tas pats skausmas – nepasitikėjimas, baimė ir kūdikio mirtis.
Aš pakilau iš lovos, patraukdama jo švelnias rankas ir pradėjau rengtis. Jis suglumęs stebėjo mano veiksmus, bet tylėjo.
„Daugiau nebenoriu tavo pamokų“ – drebančiu balsu ištariau aš ir naktį išėjau į gatvę pajuodusiomis akimis.
Aš nebegalėjau juo pasitikėti, aš nesugebėjau. Pasitikėti galime visais iki pirmos klaidos. Pirma klaida jau buvo. Nepasitikiu.

2009.04.21, 18:48