Cirkas.

Aš vėl verkiu, aš vėl myliu...
Man skauda, kad gyvenimas toks mėšlinas ir pilnas netikrų žmonių.
Nekalbėkit, žmonės, niekų, nekalbėkit melo, nes tai skaudina.
- Cirkas namo!
Pasiilgstu tų nuoširdžių akių, kurios man be žodžių sakydavo „Myliu“. Ir tai nesuvadinta, ir tai tikra, gražu.
Pavargau nuo cirko, nuo netikrų žmonių su kaukėmis su dirbtiniais veidais ir su suterštu, juokingu vidumi, „išmintingu“ intelektualu.
- Cirkas namo! - rėkiu aš garsiai...
Aš pavargau. Nebemoku taip gyventi. Nebemoku šypsotis tiems, kurie juokias, kai aš verkiu.
Aš pavargau nuo klouniškų snukių, nuo netikrų šypsenų ir nuo žmonių, kurie be paliovos kartoja: „O aš Tave myliu“. Nesakykite, nešnekėkite netiesos.
- Cirkas namo, - prašau.

Ir aš su pajuodusiom klounės akim verkiu. Man skauda.
- Cirkas namo! Palikit mane, palikit tikėjimą ir eikit juokint kitų.

- Cirkas namo! - paskutinį kartą tariu.
Ir kaip pasiilgau tų akių...

2009.04.27, pirmadienis, 21:28

Žinutė angelams.

Ar aš pravirkčiau pamačius tave, saulei besileidžiant, žvaigždėms besikopiant atgal?
Ašaros ridenosi dangum, kurios vienintelės suprato mano tikrus jausmus.
Visi jie banalūs, visi jie netikri. Tik mudu buvom artimi.
Tos nuotraukos, vaizdai ir laikas dangiškas kartu, nebe sugrįš... O man skaudu.
Aš paskęstu prisiminimuose, skraidau dangaus papėdėje, kažkur ten, kur prasideda žvaigždėti skliautai, kažkur ten, kur viskas pasakiškai gražu ir nenumaldomai ramu.
Ar girdi?
Paklausyk.
Tai tyla... Neapsakomai stebuklinga.
Beribė balta šviesa, joje mudu abu.
Matau pykčiu prisirpusias akis, atsitraukiančius žingsnius, paskutinius rankų prisilietimus, paskutinį bučinį, paskutinį žodį - myliu.
Tu tolsti, ir pranyksti su balta, dangiška šviesa.
Aš viską prisimenu, viską... Skaudžios akys, verkiantys balsai, mūsų nebeliko, nejaugi nematai?
Tyla. Balta šviesa.
Nyksti tu mano akyse, o už horizonto laukia išskiesti delnai.
Mes kaip du vaikai, tolstame tenai, kur laukia šiltesni, nauji namai.
Lyg angelo pavidalas stebi tave, aš jai pavydžiu, žiūriu paslapčia.
O tu drąsus, žengi tolyn, neatsigręždamas skubi, pas ją, pas mylinčias rankas, o aš pavydžiu, suklumpu, verkiu, nesidairau, kas laukia manęs ten kitur.
Tu pranyksti, man pasidaro tamsu ir nyku.
Manęs nedomina, kas bus toliau, manęs nedomina nauji keliai.
Tik su tavim norėjau pakilt aukštai, aukštai ir skristi dangiškais skliautais.
Tyla. Tamsa. Naktis gal, nežinia.
‚Mergaite, neverk‘ – prisiliečia šilti delnai. Ašaros pranyko lyg nebuvo jų visai, aš supratau – aš dar galiu gyvent kitaip.
‚Jis tavo naujas angelas‘ – tarė man balsai.
Ir vėl šilta, gera ir jauku, lyg būčiau pravirkusi iš džiaugsmo, negaliu.
O mano meile, ten, tenai, už horizontų, kuris eini naujais keliais, tik nesirodyk man daugiau, aš verkčiau lietumi, audrom, pūgom. Ši meilė nebemiršta, nors žvaigždes susirinkai ir pas kitą išėjai, niekas man neuždraus tavęs mylėt, norėt, sapnuot, svajonėse bučiuot.

-O mano angele, ačiū, kad tu atsiradai, aš kilsiu su tavim aukštai, atrasiu meilę būtinai. Nepaleisk manęs, mylėk mane nors aš to neverta tik tam, kad būčiau geresne. Naujus sparnus man duoki skristi, bet rankos nepaleisk, aš moku kristi.

2009m. balandžio 23d. , 20:05

Pasitikėjimas.

Aš nebuvau bloga. Nebuvau ir gera. Aš buvau žmogus, gyvenantis paprastą gyvenimą, kol nesutikau jo.
Jis buvo aukštas sidabrinėmis akimis ir pianisto pirštais. Jis mokėjo skambinti garsiausių kompozitorių kūrinius – mane tai visad kerėjo.
Susitikimai su juo mane versdavo jaustis maža mergaičiuke, kuri susitinka su didžiuoju savo mokytoju. Jis mokė mane mylėtis, bučiuotis, pamilti literatūrą ir net sugroti kelis taktus.
Jis mylėjo mane. Jis visad gebėjo manęs klausytis, nesvarbu, kur mes bebūtume.
Visi pasimatymai su juo buvo pasakiški, visos naujos pamokos žavėdavo, kol neįvyko tai, kas pakeitė mūsų gyvenimus.
Mūsų pamokos davė vaisius. Jis visad teigė, kad aš galiu juo pasitikėti, bet viena klaida sugriovė mūsų santykius.
„Tu laukiesi?!“ – nustebę žodžiai skambėjo mano ausyse ir šaltos akys pervėrė kiaurai mane. Jis užsisuko ir atrodo buvo nutolęs toliau nei toli. Atsisukęs paėmė mano ranką ir paspaudęs ją, šaltomis lūpomis palietė manąsias. „Abortas...“ – sumurmėjo jis ir aš atsitraukiau.
Daugiau žodžių nebuvo. Jis išskrido į užsienį pas savo seserį, kur nebuvo problemų su manimi. Jis suprato aborto nesidarysiu, o vaiko jam nereikia.
Likau viena. Pasiryžau gimdyti, nes ta gyvybė manyje man neleido būti blogesnei.
Deja, įvyko persileidimas. Mane guodė visas pasaulis, bet niekur neradau ramybės.
Po metų sulaukiau skambučio. Telefono ragelyje skambėjo jo mielas, šiltas balsas. Jis nesidomėjo vaiku, ar aš pagimdžiau, ar ne, tiesiog norėjo susitikti dar vienai mūsų pamokai.
Mes susitikome. Jis vėl su didžiausiu noru restorano centre skambino pianinu ir virpino mano iš skausmo sustingusią širdį. Tą vakarą jis mokė mane vėl naujų pamokų...
Niekas nevertė mūsų būti kartu viename patale, bet mus siejo neapsakoma trauka, kuri neleido atsiskirti. Jo kūnas = mano kūnas. Lyg vienas kitam sukurti.
Užmigome vienas kitą apsikabinę kaip senais laikais, kai jautėmės neišskiriami.
Naktį jis pabudo šlapias ir surikęs – „Vaikas???“ - pažadino mane. Aš rūpestingai pažvelgiau jam į akis ir paglosčiau galvą. Žinojau, apie ką jis, jis jautė mane. Savo rudomis ir ašarotomis akimis aš jam pasakiau, kaip viskas įvyko. Jis sekė mano lūpas ir norėjo suprasti kiekvieną mano žodį. Aš verkiau, atsiguliau nugara į jį ir toliau kūkčiojau. Jis apsikabino mane per pilvą ir krūtinę, bučiuodamas mano galvą. Aš nenurimau, bet jaučiausi dar blogiau: šis žmogus mane paliko, o jei būtų nepalikęs, galbūt mūsų vaikas būtų čia. Aš labai sielvartavau dėl jo, galbūt persileidimas ir įvyko dėl šios priežasties.
„Mano mergaite, mes turėsim dar vieną vaiką, prižadu...“ – sušnibždėjo jis į ausį, o mano širdį vėrė tas pats skausmas – nepasitikėjimas, baimė ir kūdikio mirtis.
Aš pakilau iš lovos, patraukdama jo švelnias rankas ir pradėjau rengtis. Jis suglumęs stebėjo mano veiksmus, bet tylėjo.
„Daugiau nebenoriu tavo pamokų“ – drebančiu balsu ištariau aš ir naktį išėjau į gatvę pajuodusiomis akimis.
Aš nebegalėjau juo pasitikėti, aš nesugebėjau. Pasitikėti galime visais iki pirmos klaidos. Pirma klaida jau buvo. Nepasitikiu.

2009.04.21, 18:48

Bučinys.

Jie buvo nepaprasti. Jie buvo kitokie. Jie jautė vienas kitą, bet niekada nedrįso išgirsti.
Jie žinojo: susitiks.
Vienas stebuklingas, žvaigždėtas vakaras. Manote, tai romantika? Ne. Tik eilinė cigarečių diena jai. Bet ji šiandien nežino, kas laukia, ji šiandien nežino, kas bus.
Ji eina lėtais žingsniais į ten, kur visi gyvena kitaip. Ten yra ir jis...
Visas alkoholis ir cigaretės neprilygo jų pokalbiams ir žvilgsniams.
-Mergaite, ar jūs mokate bučiuotis?
-Galima patikrinti.
Jis švelniai priartėjo ir palietė rankomis jos veidą, staigiai pabučiavo ir netrukus atsitraukė.
-Ar galiu dar ir dar?
-Jei tik norite.
„Bučinys – tai pats nuostabiausias dalykas, jei jis man patinka, aš rasiu ir ką šnekėti su žmogumi,“ – šnekėjo jis.
Ji nenorėjo jo nuvilti, bet juk jei nemoki važiuoti dviračiu – nesuvaidinsi mokančio. Ji buvo natūrali.
Mažais žingsneliais viskas kaito.
-Kiek man parašytumėt, pone mokytojau?
-Dešimt, panele.
Ji žinojo, ji buvo teisingame kelyje. Tai užtruko visą naktį. Ji mokėjo vairuoti dviratį.
Rytui išaušus nesitraukė aistra.
Bet atėjo laikas išsiskirti. Jie neturėjo jokios susisiekimo informacijos. Jiems jos ir nereikėjo. Atstumas jiems trukdys.
Išsiskyrė savo keliais, mintyse tik ilgesiu dalinosi.
Bet jie dar susitiks.

2009.04.09, sekmadienis, 11:50