Gyvenime viskas baigiasi, tik kvailiai, naivuoliai krato galvas ir sako, kad dar ne pabaiga, nors jau seniai aišku – čia nieko nėra.
Aš apie save. Eilinį kartą. Man išties visiškai nusipjaut, kieno dabar pabaiga, o kieno pradžia. Ar vienu daugiau, ar vienu mažiau... Koks skirtumas? Abu mes vienodi - nei mažiau, nei daugiau, parsidavėliai ir veidmainiai. Bet aš nepykstu ant savęs, o tuo labiau ant Tavęs. Manęs jau nebedomina klausimai: kas, kaip ir kodėl. Manęs nebeveikia lipšnūs žodeliai, nors jei net kartais pasirodau pernelyg jautri ir meili, neapsigauk - mergaitiškas melas.
Juokingiausia būti juokingiausia kitiems, bet ne sau. Gal aš pratus prie to, gal aš dėl to esu jau šimtą kartų nusispjovus, bet mane šį kartą tai žeidžia. Nebejuokinga, mielasis.
Ir kaži ką sužavės mano mergaitiškas švelnumas, kurio neliko jau trylikos. Dabar viskas nebe taip. Aš stipri, pozityvi, maksimalistė, gaunanti, ko noriu ir visada tik laiminti, nors iš pašalies galiu atrodyti ir pralaiminti. Bet tai eilinė apgaulė, eilinis kritimas, neeiliniui pakilimui.
Nebeverkiu. Juk šiais, robotų laikais, sako: „Neverk, didelės mergaitės neverkia.“ Šiuolaikinės mergaitės yra bejausmės, joms dabar nesvarbu rūpi/nerūpi, myli/nemyli, galiausiai meluoja ar sako tiesą. Šiuolaikinės mergaitės didesnės melagės už berniukus.
Aš nusispjaunu ir nusišypsau, palieku viską užnugarį, truputį apgaudama Tave, o labiausiai save.
Manau, kad tai - pabaigos pradžia.
Eilinį kartą.
Bet ar Tu kada paklausei, ar aš šito norėjau?
2010.01.27, 21:53
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą