Parašyčiau.

Parašyčiau aš Tau dar vieną laišką, kad nevertas jų esi daugiau.
Parašyčiau apie gėdą savo, kad drįsau Tave vadint draugu.
Parašyčiau apie jausmą, kad gailiuosi laikiusi Tave vertu.
Parašyčiau apie melą, virtusiu Tavo draugo.

Parašyčiau apie gražų jausmą, virtusį skausmu mažu.
Parašyčiau apie meilę, kad nemoki vertinti žmonių.
Parašyčiau apie pievas, virtusias lauku tuščiu.
Parašyčiau, koks svarbus buvai, bet nė velnio Tu nesupratai.

Parašyčiau, kad visi šnekėtų apie juoką tapusiu verksmu.
Parašyčiau kažką tokio, kad skaudėtų Tau mažiau.
Parašyčiau apie nieką, kad suprastum Tu save.
Parašyčiau, kad žinotum – E i k v e l n i o p.

2009 01 18, sekmadienis, 23:12

Po rūkymo.

Cigaretės mane žudo iš vidaus. Žudo nefiziškai, žudo morališkai. Meluodama sau aš atsipalaiduoju, o ištikrųjų save dar labiau slegiu. Dūmas. Dar vienas. Nemirsiu. Aš paika. Naivi. Jautri. Mano smegenys gauna nikotino - aprimsta, rankos nusvyra, nėra noro veiklai. Nėra noro tau. Nėra noro niekam. Ar esi kažkada žiūrėjąs iš balkono ir galvojęs, kad nėra ko čia daugiau pasilikt? Ar nenorėjai šokt, ar nenorėjai pabėkt nuo problemų? Ar nenorėjai virst juodu paukščiu ir skrist, skrist, nors tai bus tik kelios sekundės, kelios sekundės laisvės? Ir visa amžinybė nelaisvės savo paralyžiuotam kūne. Rankos nejuda, tik pirštai dar vis suvirpa su nauja viltim atgyti. Ar šoktum tu iš paskos, jei šokčiau aš? Tik keliom sekūndėm visiškos laisvės. Tu ir aš. Ir mūsų paskutniai dūmai. Nemirsim.

2009 01 06, antradienis, 15:30

Ką tu matai?

Ką tu matai? Ką tu sapnuoji naktimis? Kuo gyveni, kai nematai manęs? Žaidimai. Vaikiški. Dideli ir maži. Mes juokingi. Aš. Tu. Kam viso to mums reikia? Nereikia. Juk nereikia. Ar girdi - nereikia? Nereikia nieko. Nereikia kankintis dėl tokių niekų. Juk tai -nemeilė. Juk tai - tik vaikiški žaidimai. Iliuzijos... Nuorūkos.
Aš noriu, kad visad būtum mano draugu ir ten, kur liūdna, ir ten, kur velniškai džiaugiasi širdis, šoka siela. Juk mes dar vaikai. Beribės akys. Vaikai. Žaidžiam žaidimus, kuriuos vadiname meile. Juk tai nemeilė. Ar girdi? Kam viso to mums reikia? Kam viską jaukia žodžiai tušti, kai širdelė sako vieną – reikia tavęs galbūt net amžinai, o vaidindami meilę, mes tik suklysim. Nukrisim. Išsiskirsim. O kaip tai išsaugot? Žaidimais paikais? Juk ne. Mums reikia mokėti džiaugtis gyvenimu. Bet, kur beeini, ten tu nusivili. Ten nuorūkos palieka prisiminimus.
Kiekvienas naujas išgyvenimas, nauja pradžia, nauji žingsniai lėti link tavo sielos, link širdies gelmių sujaukia viską. Sugriauna viską. O juk taip nesinori, kad vėl nuorūkos keltų prisiminimus.
Daugiau krentam, daugiau nuorūkų. Kam visa tai? Ar girdi – nereikia?
Neskubėk.
Pasilik.
Minutei.
Tylėk, klausyk. Girdi? Širdies plakimai tušti. Nėra čia meilės jokios, nėra. Nebuvo ir nebus mano širdyje. Nemoku mylėt – moku tik prisirišt. Man to nereikia, nes su kiekvienu prisirišimu atsiranda vis daugiau nuorūkų.
Nustok kalbėti vienas tu, išmok girdėti.
Nekalbėk.
Netiesa.
Melas.
Ar girdi mane? Man tavęs reiks visada. Visada. O visada būsi tik būdamas teisus sau. Nėra meilės. Nėra. Mes jauni, ištroškę visko, kas neužuosta, nepaliesta, nepajausta.
Šiurpuliukai per kūną... Juk norim to?
Ar girdi?
Nekalbėk.
Prašau, bent šį kartą mane išgirsk. Man tavęs visad reikės. Visad. Ar girdi? Man tavęs visad reikės. Bet tai - nemeilė. Tai tas, kas užauga su tavim bebūnant. Tai – žmogaus artumas. Tai – nemeilė. Tai tik supratimas, jaukumas ir begalinis rūpestis tau.
Ar girdi?
Nereikia nuorūkų.
Prašau.
Patylėk.
Bet žinok, man tavęs visad reikės. Visad.
Jei nori, prašau, dabar kalbėk.

2009.01.05, pirmadienis, 15:47

Man visad stigo noro dainuoti.

Man visad stigo noro dainuoti. Man visad stigo noro mylėti kažką labiau už save.
Menkysta. Pastrigau. Mano galvoje error. Aš pasimetus. Jaučiu, kad niekada nebuvau labai svarbus asmuo visuomenėje. Prislėgta nuotaika. Pastaruoju metu aš savim per daug pasitikėjau. Dėmesys mane iškėlė. Niekada nebuvau apsupta vaikinų dėmesio kaip dabar. Man visad stigo noro dainuoti, bet niekas nesakė, kad neturiu balso.
Iš tikrųjų aš neturiu tikrų jausmų.
Kiekvienas gyvena savaip, kiekvienas klysta savaip ir kelias savaip. Klydau, kėliaus. Klysiu. Žmogiška.
Man patinka žmonės, kurie visada troško dainuoti. Aš stebiuosi tais, kurie dainuoja didžiosiose scenose ir jiems ploja milijonai žmonių. Visad to norėjau. Dėmesio. Bet man visad stigo noro dainuoti. Todėl save kėliau kitais būdais. Bandžiau atkreipti žmonių dėmesį. Aš rėkiau. Aš šokiravau savo elgesiu, savo tiesmukiškumu, savo manieromis, bet man vis vien stigo noro dainuoti.
Kai kurie mane laikė žmogumi, nusileidusiu iš kosmoso. Tiesą sakant, tai mane kėlė, man rodos, tai buvo plojimai vieni iš milijono. Negalvokit, kad kosmose gyvena žali padarai su didelėmis akimis. Ten gyvena kitaip mąstantys padarai.
Nekenčiu žmonių, kurie plaukia pasroviui ir sutinka su visomis taisyklėmis, nekenčiu žmonių, kurie yra apsupti dirbtinių šypsenų, dirbtinio dėmesio, o tiksliau man jų net gaila. Nekenčiu savęs, nes man stigo noro dainuoti.
Ir draugais aš niekada nesipuikavau. Jie man - nepastovūs orai. Tai šalta, tai karšta. Tikrieji draugai vos keli. Vieni ateina, kiti išeina, dar vieni pasilieka. Milijonai pažįstamų. Negaliu teigti, kad nerasiu su kuo išgerti kavos, ar panorėjusi praleisti vakarą su vienu ar kitu. Bet man velniškai stigo noro dainuoti. Tai mane slėgė. Daugelis sako, kad nėra manęs matę verkiančios. Iš tikrųjų jie to nenorėjo matyti. Verkiu. Bet dažniau džiaugiuosi gyvenimu ir garsiai tai išrėkiu visa gerkle, bet viskas dėl per mažo noro dainuoti.
Kiekvienam ateina laikas išbandyt kažką naujo. Svaigalai. Nelaikykit manęs narkomane, jei esu nusiritus keliskart. Meluoju. Bet, tiesą sakant, aš esu labai prasta melagė. Tad prisipažinsiu - esu narkomanė, priklausanti nuo nikotino. Bet mane „veža“ ne tiek nikotino poveikis, kiek visas procesas. Tai leidžia pakeisti „dainavimą“.
Bet man visad stigo noro kažką labiau mylėt už save. Mamytė, tėvelis, sesytė, broliukas. Baikit! „Aš savimyla.“ Dievinu viską, kas po truputį padaro mane spindinčią. Aš dievinu atrodyti žavinga. Menkysta. Aš save įsimyliu veidrodyje ir naiviai tikiuosi, kad kažkas ir įsimylės tą naivuolę. Įsimyli. Bet tik atvaizdą, bet ne mane, ne mano sielą. Viskas dėl prakeikto per mažo noro dainuoti. Išvis melas mano gyvenime kiekvieną dieną. Esu tokia „sušikta‘, prasta melagė, kad net sąžinę slegia dėl netikusio melo, kuriuo vis vien tiki artimieji.
Bet aš ir naivi. Labai naivi. Aš visad maniau, kad man dėl viso šito plos milijonai žmonių. Iš tikrųjų man ploja tik dar naivesni kvailiai, gyvenimo nematę žmonės, kurie niekada nebuvo tame koncerte, kuriame ploja milijonai. Jie nežino, kas tai. Jie ploja, bet nemyli. Jie ploja, nes nori tau įtikti. Jie ploja, nes iš pašalies tu atrodai kitoks. Jie ploja, nes jie niekada neišgalės nueiti į tą tikrą koncertą, pažiūrėti į tikrus žmones, kurie verti visų plojimų, visų pagyrimų.
Man visad stigo noro dainuoti ir mylėti. Menkysta.

2008.12.28, sekmadienis, 02:37