Visos dienos čia vienodos, nostalgiškos ir lėtos. Daug prisiminimų, mažai noro juos grąžinti. Gyvenimas čia slenka lyg upei tekant: lėtai, vingiuotai ir vis grojant tą pačią ir tą pačią melodiją.
Ši istorija ne apie mane. Ši istorija apie mergaitę su kaštoniniais plaukais, apie meilę ir jos gyvenimą.
Ji prisipažįsta, jog jos čia daug kas netenkina. Netenkina nepasiekiamas tualetas, tiksliau nepakenčiamas, o dėl to ir nenaudojamas. Smarvė. Lauko tualetas. Toje skylėje galima laisvai prasmegti tarp baltųjų kūnelių ir didžiosios smarvės, bet tai nėra didžioji jos nelaimė, ji puikiai randa vietą nusilengvinti artimuosiuose laukuose.
Kaip bebūtų keista, tik čia ji jaučia tikros žolės kvapą, tikrą vėją, tikrą laisvę. Mes praleisime pro akis tuos kaimiškus trūkumus kaip karštas vanduo, ką kalbėti apie mieląjį dušą, mergaitės lovą ir gražųjį veidrodį, kuriame ji įsimylėdavo save. Ji viską paliko mieste, dėl tos neribotos laisvės čia.
Niekas jai nesekė tokių gražių pasakų kaip močiutė prieš miegą, be abejo, tos pasakos užsitęsdavo valandų valandas, nes pasakų herojai atgimdavo ir egzistuodavo kitoje atmosferoje, tiesiog už lango, už lango prie kurio yra jos lova. Juos išduodavo įvairiausi garsai ir šešėliai, nepaisant to, kad tai buvo tik linguojančios obelų šakos, niekas tada jos būtų neįtikinę, kad ten ne raganos ir nepiktieji burtininkai.
Prisiminimų čia daug. Čia jos vaikystė, dar su šviesiais plaukais. Čia jos praeitis ir rišama ateitis. Čia ji kvėpuoja, alsuoja net, kai jos čia nėra, čia laksto jos pėdos, vėjyje skęsta plaukai, aidi vaikiškas juokas, verksmai. Čia ji užaugo, čia ji dar auga.
Vasaros bėgo, mergaitė užaugo. Plaukai dėl puikiai paaiškinamų priežasčių tapo kaštoniniai, rausvi, ryži, nors galiausiai suprato, kad tai visiškai ne dėl jos noro. Dabar ji čia sugrįžo, kad sugrąžintų vaikišką plaukų spalvą, tą skaisčią, ta šviesią, tą minkštą ir lengvą. Bet mes čia ne apie tai. Ji sugrįžo čia įkvėpti vasaros, jau būdama pilnametė, ji čia sugrįžo ne viena, su Juo, su jos troškimu, noru ir neaiškiu užmoju.
Nors ji ir užaugo, širdelėje liko vaikiškos baimės dėl tamsos, dėl vienatvės, dėl žaibų virš tolimųjų miškų ir dėl vilkų iš pasakų baisių. Ji čia visko dar taip bijo kaip būtų septynerių. Vienas baimes mažino, bet kartu visiškai svetimas augino Jis.
Ji džiaugėsi senelių svetingumu ir nuolankumu. Jai patiko, kad Jį priėmė su didelėmis šypsenomis ir natūraliu džiaugsmu. Jai su Juo nebaisu, ji užmiega rami ir pabunda laiminga, tik auga baimė kita, nerami, paviršutiniška ir banali. Ji vėl, ji vėl iš naujo tapo surišta, ji vėl iš naujo tapo priklausoma nuo žmogaus artumo. Jei jūs jos paklaustumėt, ar dažnai jai taip būna, ji atsakytų jums, kad ne, bet ji pasakytų, kad, kai taip būna, tai būna stipriau, nei stipru, tai būna kažkas nežemiško.
Ji plaukia tarp pievų, debesų, ji skęsta tarp jų, su baime ir liūdesiu, mažai čia džiaugsmo, dėl dar esamo nesaugumo jausmo. Ji šį kartą atsidavus Jam pilnai, nepaprastai, ji nenori dvejoti, ji įsitikinus, kad tai Jis. Dabar ir čia.
Jis išvyko, o ji nusibloškė į vaikystę, kai tėvai ją visai mažiukę su ašaromis palikdavo vieną šiame kaime. Mes nekreipsime dėmesio į šalia esančią draugę, kuri nors skiriasi amžiumi tik vienais metais, dažniau ji jai atrodanti kaip jos jauniausioji sesuo, tiesiog paimk lėles ir eime žaisti, bet jai tai nėra svarbu, jai patinka, kad jos klauso vaikystės draugė ir gal semiasi jos patirties ar bent įsikala mažiau ar daugiau protingą mintį iš jos gyvenimo.
Seneliai niekada nesupras, kad jie man neatstos draugų, kad ir kaip malonu būtų vakarais pašnekėti, su jais lieka daug uždarų temų, kurias ji taip norėtų atverti savo artimiems draugams. Nesvarbu. Todėl ji ir nebenori praleist čia visos vasaros laukuose, pievose ir vienatvėje, nes jai tai neatstos žmonių artumo. Ji pievų vaikas, ji paprasta, lyg pūkas lengva ir lengvabūdiška. Ji ambicinga, prieraiši, ji nepaprasta, bet kartais labai nyki, kartais tokia tuščia, be žodžių, tyli, o kartais pilna, kartais net kaip vyno taurė per klaidą perpildyta, šneka niekus, o kartais rimtai, kartais visai lengvai, kalba apie save ir apie jos dienas.
Čia su ja pasiliko Jo pliušinis meškiukas. Gaila, kad žiūrint į pliušinį meškiuko veidą jis kartais atrodo daug nuoširdesnis nei pats Jis, kuris čia prižadėjo grįžti. Keista, bet dabar čia pasiliko dar daugiau prisiminimų, šviežių, naujų, tikrai paliesiančių jos ateitį. Čia ji niekada nepamirš Jo lūpų, prisilietimų, vyriško peties artumo. Ji užaugo.
Šis rytas jai jau nuobodus. Jo nėra, ji ištuštėjo. Tik su Juo ji jaučiasi pilna. Žinoma, senelių daržai reikalauja tvarkos, šiltnamių žemė vandens, prisirpusios vyšnios prašosi skinamos ir ji jiems padės, ji juos atgaivins, bet tik tam, kad laikas greičiau bėgtų, nes jai čia tuščia, nyku, nostalgiška, ramu.
Kankina daug klaustukų ir nykių minčių. Keistai nerimstantis telefonas vis suvibruoja su naujais sms ir net tėtės skambučiais. Ji mažai reaguoja į tai, ji atsijungus, ji dabar laisva, jai neįdomi kitų veikla. Toks keistas jausmas. Laisvė ir tuštuma. Tik Jo trūkumas, o su Juo galima pilnatvė.
Paklaustumėt, o ką ji veiks šiandien, o ji jums atsakytų – nieko. Į nieką įeina knygos skaitymas, muzikos klausymas, nuotraukų peržiūros, daržų ravėjimas, tušti plepalai ir ilgi pasivaikščiojimai, savęs priežiūra ir daug kitų smulkmenų. Ji kitokia, visko veikimas jai yra tik Jis.
Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė ir nuėjo nueiti veikti nieko. Tiesą sakant, jai dar kažką veikti prilygsta atrašyti Jam ilgąją, tekstinę žinutę. Kokios tapo jos siauros pažiūros, tik dar liečiančios dvyliktąją klasę. Jūs turbūt supratote, kad tai tikrai ne apie mane. Tai istorija apie mergaitę su kaštoniniais plaukais, kuri pasiliks čia, čia prie šito stalo, virpindama pirštais klaviatūrą, ji pasiliks čia, o kita sugrįš į miestą, be abejo, su platesnėmis perspektyvomis. Ji atgis, o čia liks gražus prisiminimas, rišantis ir ateitį. Ji tikisi, kad jos ateitis siesis su jų bučinių šiluma, kuri liko čia, šiame palėpės kambarėlyje.
Štai ji gavo tekstinį pranešimą, kuriame išreikštas Jo ilgesys. Ji padeda telefoną atgal ir leidžia Jam pajausti laukimo malonumą. Atrašys vėliau. Tik truputį vėliau.
Pakyla. Leidžiasi žemyn, išeina į kiemą ir bėga į pievas, kuriose ji atranda ramybę, laisvę ir pasilieka tuštumoje su laukimu. Kaip bebūtų - ji laisva!
2009 07 01, trečiadienis, 13:36
