Atvirumas žudo. Vienaip ar kitaip nužudys ir Tave. Mes pasitikime žmonėmis, kurie net neverti mus išklausyti.
Kaip tapti priklausomam nuo draugo? Kalbėk. Kalbėk viską, kas Tave domina ir jaudina, kalbėk viską, kas svaigina ir rūpi. Viską, ką pasakytum draugui, bet ne tam žmogui, apie kurį kalbama. Taip Tu jau tampi priklausomas nuo žmogaus, kurį vadini draugu.
Kaip išsilaisvinti? Klausyk. Klausyk visų smulkmenų, kurias kalba Tavo vadinamasis draugas. Kamantinėk. Net jei ir neįdomu, paklausk dar kartą apie tai, apie ką jis kalba.
Jei tapai priklausomas, bet sugebi ir išsilaisvinti, tas žmogus yra patikimas vien todėl, kad jis pasitiki Tavim.
Bet jei sugebi tik tapt priklausomas, šis žmogus yra siurbėlė, kuri gyvena kitais ir privers Tave jaustis marionete.
Kaip pabėgti nuo tokio draugo? Tylėk. Bėk. Nustok kalbėti. Tiksliau, Tu niekada nepabėgsi, Tu jau nuo jo priklausomas. Išsilaisvinti yra tik vienas būdas – kalbėk garsiai. Tada tai netaps aktualu.
Mielas mano drauge, atskirk, kas yra Tavo draugas. Ar Tu netampi kažkieno informacijos tiekėju, kurį galima suvalgyti? Draugas draugui nelygus. Atvirumas žudo. Vienaip ar kitaip nužudys ir Tave. Išsilaisvink.
Kaip pasakyti Tau ne? Kaip pasakyt ne, kurį myli? Kaip užkirst kelius į savo naivią širdį ir nustot tikėt Tavimi? Kaip pabėgt nuo minčių, kad dar gali viskas būt kitaip? Kaip tikėt stipriau kitu, kad jis norėtų būt kartu? Kaip pabėgt nuo minties, ten, kur Tu, ten, kur mudu dar žaidžiam meilę abu? Kaip pasislėpt, negirdėt, nematyt? Kaip po velnių man Tave išprašyt? Kaip man nustoti meluoti sau ir eiti tolyn, nežiūrėti atgal? Kaip pamiršt visą tai, kas verčia širdį plakti kitaip? Kaip man gyvent be Tavęs? Kaip man kvėpuoti dabar? Aš tik noriu išeiti, aš tik noriu būti laisva nuo minčių, nuo žodžių tuščių. Bet kaip pasakyt man ne? Kaip man nustot kvailint save? Kaip man nusispjaut ant Tavęs ir priversti nekęsti savęs? Kaip man meluoti reikėtų Tau, kad pavargtum tylėti sau? Kaip man išeiti garsiai neverkus? Kaip man kalbėti be žodžių, be rankų? Aš tik noriu išeiti. Aš tik noriu tikėti kitu. Bet kaip pasakyt man ne? Kaip man įtikint save? Kaip man kalbėti, kad būtų lengviau? Kaip man išeiti, kad tuštumą pajaustum greičiau? Ar Tau darosi nykiai tylu ir atrodo, kad prarasti mane yra skaudu? Viliuosi, kad taip. Begalo sunku. Myliu.
Ji buvo graži, gal net per toli nuo realybės. Ji buvo tobula, o jos atsakymai buvo būtent tokie, kokių jis norėtų. Ji žino, kas jis. Ji žino, ko galima tikėtis iš jo. Vis dėl to jis buvo labai naivus ir kvailas - įsimylintis tik balses ir priebalses. O ji nereali, neegzistuojanti mūsų horizonte. Ji buvo lyg kompiuterinė programa išmanatanti flirtą su tokiais kaip jis. Bet kuriuo atveju ji buvo virtuali ir net neegzistuojanti, o jis kvailys. Jų pasimatymas turėjo būti eilinis. Eilinis jam. Šeštadienis. „Dzūkai.“ Jauki aplinka, viskas, ko norėjo mergina, kurią jis norėjo pamatyti. Vėluoja. Jis nepyksta. Ji pasiūlo užimti staliuką, kad jam lengviau būtų jos sulaukti. Jis sutinka. O jis juk kvailys. Sėdi ir laukia savo išgalvotos princesės. Užsisako kavos. Pro duris įeina du gerai pažįstami veidai. Jis truputį pasimeta, tikisi likti nepastebėtas, bet dvi žavios merginos jį tikrai pastebės. Jos žino, ką jis čia veikia, ko jis laukia. Žinoma, ne jų,. O vienos jis visiškai nesitikėjo čia pamatyti. Jos artėja link jo. Draugiškai šypsosi. - Galim prisėsti? – paklausia viena iš nelauktųjų. Jis godžiai rieja seiles, jam truputį ir nemalonu, ir negera. Atsakymo merginos lyg ir neišgirdo, bet tiesiog žaibiškai prisėdo šalia. - Ką čia vienas veiki? – teiraujasi antra. Atsakymo nėra. Tik neaiškiai sumėtytas žodžių kratinys ir besidairančios akys, kur jo vėluojanti virtualioji mergina. Iš tikrųjų jam dabar būtų ramiau, kad ji dar labiau vėluotų, nes šalia jo ta, kuriai jis žadėjo nukabinti dangų. Išbalusios rankos ieško cigarečių pakelio ir telefono. Jam skubiai reikia perkelti susitikimą ir išlikti švariam. O jis juk kvailys. Jis skubiai bando stotis ir suktis iš situacijos, bet viena, kuriai dangus pažadėtas, sugriebia jam už rankos. -Kur eini? -Parūkyti, man reikia paskambinti draugui, – sumikčioja jis. -Niekur gali neskubėti, nesinervinti ir atsisėsti. Ji neateis. -Kaip suprasti? – nervingai suprunkščia jis. -Ji esu aš. Ta, kuriai gražiai šnekėjai. Ta, kurios čia laukei. Jis iš tikrųjų gerai nesupranta, ką pasakė jo nelauktoji. -Eik... Gali eit. Tu toks kvailas. – ir paleido jo ranką. Jis griebia savo telefoną, išeina iš kavinės ir renka virtualiosios numerį. Jis išgirstą tą patį artimą balsą. -Eik tolyn. Juk sakiau. Eik. - su pagieža balse tarė nelauktoji. Ir tyla. Dabar jis suprato. Jam nei liūdna, nei linksma. Jis juk kvailys. Jis įsimylėjo balses ir priebalses ir prarado tą, kuri mylėjo jį visą. Jai liūdna, jai linksma. Ji geria kavą ir žiūri į telefoną, kuriame jau nebe sumirksės jos mylimo žmogaus vardas. Likimo ironija. Nustokit įsimylėti balses ir priebalses. Raides. Nustokit gyventi ten, kur niekas neegzistuoja. Nustokit būti kvailiais.
Kokia aš kvaila. Niekas to nepakeis. Keli žodžiai ir vėl suvirpa viskas viduje. Kokia aš naivi. Keli žodžiai ir vėl nauja viltis. Kvaila. Susirangius savo didelės lovos kampe su pagalve. Man lova per didelė. Tuščia. Kaip ir aš. Po velnių, kaip Tu taip sugebi? Kaip Tu mane priverti norėti Tavęs vėl? Šalta, tuščia. Lauke nykiai šalta. Prisidegiau cigaretę, nepaisant savo didelio kosulio. Ji bent visad šalia, kai man reikia. Ji visad man duoda paprastus laisvės atsakymus be žodžių. Per didelė lova, per didelis beribis laukas su sniego likučiais, ištirpinčiau viską, aš sugebėčiau, jei Tu būtum šalia. Tuščia. Nėra atsakymų. Aš einu atgal, aš slystu ten, kur graužatis, kur viltys beprasmės. Neturiu drąsos, pasakyt Tau ne, pasakyt sau ne. Nedrįstu pasakyti myliu ir man Tavęs reikia, nedrįstu, nes bijau, žinau – be reikšmiška. Didelė lova, tuščia. Nežiūrėtas DVD filmas ‚Perskaityk ir sudegink‘. Lyg Dievo ženklas, ką su Tavim daryt. Perskaičiau Tave. Perskaičiau visą. Žinau koks esi. Bet nedeginu vilčių, nes turiu kvailą tikėjimą. O Dievuliau, kokia aš kvaila, kaip kvailai mąstau. Myliu. Nebylus telefonas. Išjungiau. Nenoriu daugiau Tavęs girdėt. Nenoriu laukt atsakymų ar mano lova nebus tuščia, ar filmas bus žiūrėtas. Jei Tu norėjai, tegul man tai būna praleista proga, o dabar ramybė. Šiandien lova tuščia. Akys stiklinės, deja ne dėl Tavęs, nebe sugebu, tai tik tas prakeiktas dusinimas. Slogi muzika, išjungtas telefonas, DVD filmas, žiebtuvėlis kišenėje ir aš lovos kampe su pagalve. Myliu.
Mano tėtė - ‚tūpas‘. Pati taip nusprendžiau. Tokio vyro aš niekad nenorėčiau. Jis tiesiog nuobodus. Asmenybė nėra bloga, jis nėra neišsilavinęs ar neapsiskaitęs, jis tiesiog - nusistovėjęs. Jis man dažnai primena seną skrynią kampe, pastatytą dėl grožio. Rytoj - Moters Diena. Kiekvienas diedas, net nepasižymintis intelektualumu, eina į turgelį ieškoti gėlės savo išrinktajai bobai. O mano, o mano sėdi ir laukia, sėdi ir žiūri į moterį, mano mamą, ir klausia mintyse: ‚ko tu dar nori iš manęs?‘ Jis jaučiasi kaip šiūkšliadėžė, į kurią ji sutalpino viską, žinoma kaip bebūtų skaudu ir pačią save. Bet aš žinau, mano mama ryt parsineš gėlių, pasimerks savo kambary ir ištars sau: 'Su moters diena, Algimanta.' Štai kur moteris!
