Enrikai.

Juokas per ašaras.
Nubėgęs tušas ir tylūs garsai, šnabžda siela basa per pajuodusį sniegą.
Eini Tu, mergaitė, sušąlusi, viena, be skausmo, be jausmo – tuščia.
Aš žinau, ko Tu nori.
Tik gabalėlio sniego, tik jo rankų šiltų.
Žinau, eini, mergyt Tu į niekur, nors akys ves Tave toli.
Žinau, tik nemoku paaiškint.
Žinau, ką širdyje Tu jauti.
Beribės svajonės ir ateitis buvo plati, bet viskas sudužo, nes meilės neliko širdyje.
Gal tai ne meilė, gal tik jausmas gilus? Žinau, vis vien be galo skaudu.
Eini Tu, mergaitė, basa per sniegą vien todėl, kad čia greičiau ateitų liepa.
Sušąlus, nutirpus, be draugo, viena į vasarą atkiši kojas plika.
Žinau, neliko Tau nieko - pasaulis sugriuvo.
Žinau, neliko nei skausmo, nei juoko, neliko nei baimės, nei gailesčio.
Tik tuščios akys, beribės platybės jose. Bet nerasiu aš jo jau jose.
Nebijok, išsitiesk, pakelk rankas aukštai, tikėk, kad viskas gali būti kitaip.
Sušuk, kad vasara arti, su ja atplauks nauji sapnai.
Svajok, tikėk, mylėk.
Enrika, Tu tik būk.
Einu ir aš, eini ir Tu.
Nekrisim po velnių.
Jei reiks, mes klysim šimtą kart stipriau, tik kad pajaust, ką reiškia augt.
Eini Tu mergaite, basa per sniegą.
Sustok, nebijok.
Esu aš šalia. Pakilsim. Skrisim drauge.
Man pasaka pradingtų, jei Tavęs šalia neturėčiau, mano juokas išnyktų, jei Tavęs nemylėčiau.
Tai – meilė.
Mergaitiška.
Pasakiška.
Svaigi.
Bet ji yra, nes čia Tu esi.

2009.02.24, antradienis, 23:04

Bilietas.

Visad rašau, kai man kažkas netelpa širdyje, o dažniausiai, kai joje esi Tu. Pagal Palmyrą, antradienis ir trečiadienis buvo dienos, kurios galėjo pakeisti mano ateitį. Pirmadienis man buvo ta diena, kai aš netvėriau, skraidžiau. Ne, mažyti, ne dėl Tavęs. Laimėjau milijoną savo iliuzijose. Viską sudėliojau, ką norėčiau turėti, kaip gyvenčiau, kuo tikėčiau. Išties iš didelės laimės ir riksmų aš suklupau. Laimėjusi milijoną litų aš prarasiu JUS. Aš tapsiu kitu žmogumi - tuščia galva, tuščiu vidumi.
Vis dėlto noras išlošti milijoną buvo didesnis, ir bilietas už du litus buvo nešiojamas prie mano iš anksto džiaugiantis it tikint, kad jame yra mano pinigai, mano laimė, mano kelias į sėkmę.
Žinoma, draugai šaipėsi, kad nelaimėsiu jokio milijono, o aš noriai siūliau dar nelaimėtus pinigus pasidalinti. Jie juokėsi ir sutiko paimti siūlomą mano sumą, kurios dar pati neturiu.
Šiandien vyksta žaidimas.
O aš jau gyvenu mintimi, kad esu milijonierė.
Nesuprantu, kaip gali ramiai gyventi ta moteris ridena kamuoliukus, atnešančius žmonėms laimę. Juk ji kažkam padovanoja laimę, svajones arba rastume laisvę prarasti viską.
Bet kodėl aš vėl laiminga? Kas šiandien nutiko?
Išties aš tikiu, kad už du litus nusipirikau ne milijoną litų, o kitką, kas pas mane ateina. Nesigirsiu prieš laiką, bet aš už du litus dabar po truputį turiu viską. Viską, kas daro žmogų laimingą.
Po velnių, aš myliu gyvenimą. Bet du litai laimės man suteikė tikėjimą. O gal ryt tas vakaras, kuris grąžins svajones? Svajonę.
Aš žinau, mano kambaryje nevalingai prisegtas prie nuotraukos tik popieriukas, kuriame sukrautas visas mano tikėjimas ir mano svajonės, bet jame nėra jokių pinigų, o laimėtus du litus man tiesiog būtų gėda atsiimti. Jei taip bus, pažadu jį atiduoti praeiviui, tegul tai būna sėkmės bilietas, tegul už laimėtus du litus jis nusiperka milijoną. Milijoną svajonių, arba milijoną litų.
Tai lyg mano laiškas Tam, kuris aukštai, bet ir Tau. Juk buvai minėtas ir Tu. Tu mano svajonių dalis. O Tas, aukštai, man šypsos, ir sako: „ Migle, Tu nuostabi. Gyvenk. Mylėk. Džiaukis. Viskas dar prieš akis.“
Aš žinau, pokštauju su Jumis, Pone vyresnybe, sakau, kad biliete nėra nieko, bet pati sau prieštarauju, dar giliai tikiu, kad jame yra ir milijonas litų. Bet, žinoma, Jūs man nenorite sugadinti gyvenimo pinigais, man pačiai teks viską gauti savo rankomis.
Tebūnie.
Pone, pažiūrėsiu, ką ryt gero pasakysit.
O mano kambary nevalingai pakabintas prie nuotraukos tik tuščias bilietėlis, kuriame mano laimė, svajonės ir viltys. Pardavėja bus neteisi pasakydama! „Nelaimingas bilietėlis.“ Jis laimingas, tik jame ne tokie milijonai.

2009.02.22, sekmadienis, 00:43