2010 m. gegužės 12 d.
Betvarkė
Aš esu betvarkė ir mano plaukai trumpi. Nėra nutįsusių kasų. Jums patiktų mano papai. Man patinka žaisti žaidimus. Kartais žaidžiu su savim. Aš esu triukšmas, nes mano akys didelės. Turiu liežuvį, gerai kaišioju kur papuola. Aš esu mėlyna, nes vėjas turi spalvą. Aš moku nusilakuoti nagus ir man patinka ružavi. Man nesvarbu ilgis, bet patinka ilgesni ir storesni. Aš gerai čiulpiu. Ypač karamelę. Aš kvėpuoju dujom. Labiausiai patinka deguonis. Mano apatiniai balti, nors noriu juodų. Juoda blogio spalva. Neleidžia mama. Aš neturiu kojinių. Kojinės – tėčio. Aš neturiu tėčio, jo vardas – Vidas. Jis mano draugas. Jis moka kalbėti su manimi. Jis mėgsta žuvį. Aš nevalgau mėsos. Sako kiaulėm skauda. Man patinka sūris. Girdėjau žiurkės jį mėgsta. Aš negeriu kakavos. Man patinka kava. Aš geriu be cukraus. Sako būna cukraligė. Aš nesimokau. Gyvenimas moko. Man patinka moterys. Man patinka jų linijos. Bet myliu vyrus. Sako jie mėgsta moteris. Jie mano draugai. Vyrai mėgsta betvarkę. Jie labai netvarkingi. Mano mintys, jų spintos.
2010 m. balandžio 8 d.
Ištraukos iš "Ką tau skyrė likimas. Pokalbiai su vienuoliu, kuris pardavė "Ferrarį"." Robin Sharma
„Dieve, padėk man tapti tokiu asmeniu, kokį mane įsivaizduoja esant mano šuo.“
„Tačiau, kai vaidini auką, tu savo stiprybę perleidi tiems asmenims, kuriuos laikai savo skriaudėjais..“
Aš miegojau ir sapnavau, kad gyvenimas yra Džiaugsmas, o paskui pabudau ir supratau, jog gyvenimas yra Pareiga. Aš pradėjau darbuotis - ir staiga suvokiau, kad Pareiga gali būti Džiaugsmas. [R. Tagorė]
“Jei padarei viską. Ką galėjai, ir gyvenai pagal gamtos dėsnius, viskas, kas tau atsitiks, bus palaiminimas, net jei iš pirmo žvilgsnio panašės į prakeiksmą.”
“Įsidėmėk: tu esi ne tavo nuotaikos, bet už jas kur kas stipresnė jėga. Tu nesi tavo psichologija, o už ją kur kas išmintingesnė galia.”
“Sakoma, kad juokas sutrumpina atstumą tarp širdžių.”
“(...)Taigi vieną dieną susikirto didelio išminčiaus ir elgetos keliai. Elgeta, kuris nežinojo, į ką kreipiasi, sustabdė išminčių ir uždavė jam tris klausimus: "Kodėl tu čia esi?", "Kur tu eini?", "Ar yra kokia svarbi priežastis dėl kurios tu ten eini?". Išminčius pažvelgė į elgetą ir pasiteiravo, kiek pinigų šis paprastai surenkąs per dieną. Išgirdęs sąžiningą atsakymą, išminčius pasakė: "Ateik dirbti man. Aš tau mokėsiu dešimt kartų daugiau vien už tai, kad kiekvieną ankstų rytą, kai rengsiuosi medituoti, tu man uždavinėsi šiuos tris klausimus."
(...) Privalome kiekvieną dieną bent šiek tiek laiko skirti tokiems klausimams: kodėl mes čia esame, kaip ištikrųjų gyvename ir ar išties tinkamiausiai panaudojame tas dovanas, kurias mums įteikia gyvenimas. Turime būti dėmesingi gyvenimui. Turime kuo dažniau galvoti apie savo svajones. (...)”
Pačios karsčiausios ašaros, liejamos prie kapo, tai ašaros dėl neišsakytų žodžių ir nepadarytų darbų. [Harriet Beevher Stowe]
“Vieninteliai žmonės neturintys problemų, ilsisi šešios pėdos po žeme.”
“Sinchroniškumas - tai Dievo būdas išlikti anonimiškam.”
“Gyvenime visiškai pasikliauti astrologija, vadinasi vaidinti auką. Dėl savo nuotaikų, neveiklumo ir klaidų kaltinti planetų padėtį - tai atiduoti planetoms, mėnuliams ir žvaigždėms tą jėgą, kuri buvo suteikta mums, žmonėms. Toks gyvenimo būdas - silpnos valios požymis.”
„Geras klausimas dažnai esti devyniasdešimt procentų garantija, kad rasi teisingą atsakymą.“
Aš pamačiau sielvartą, geriantį taurę liūdesio, ir šūktelėjau: „Saldu, juk taip?“ – „Tu mane pričiupai, - atsakė sielvartas, - ir sužlugdei mano verslą. Kaip aš dabar pardavinėsiu liūdesį, jei tu žinai, kad tai palaima. [Rūmi]
„Jie kūrė didelius planus, kuriuos ketino įgyvendinti tada, kai ateis tinkamas laikas. NĖ VIENAS JŲ NIEKADA NEPLANAVO MIRTI.“
2010 m. sausio 27 d.
Eilinį kartą.
Gyvenime viskas baigiasi, tik kvailiai, naivuoliai krato galvas ir sako, kad dar ne pabaiga, nors jau seniai aišku – čia nieko nėra.
Aš apie save. Eilinį kartą. Man išties visiškai nusipjaut, kieno dabar pabaiga, o kieno pradžia. Ar vienu daugiau, ar vienu mažiau... Koks skirtumas? Abu mes vienodi - nei mažiau, nei daugiau, parsidavėliai ir veidmainiai. Bet aš nepykstu ant savęs, o tuo labiau ant Tavęs. Manęs jau nebedomina klausimai: kas, kaip ir kodėl. Manęs nebeveikia lipšnūs žodeliai, nors jei net kartais pasirodau pernelyg jautri ir meili, neapsigauk - mergaitiškas melas.
Juokingiausia būti juokingiausia kitiems, bet ne sau. Gal aš pratus prie to, gal aš dėl to esu jau šimtą kartų nusispjovus, bet mane šį kartą tai žeidžia. Nebejuokinga, mielasis.
Ir kaži ką sužavės mano mergaitiškas švelnumas, kurio neliko jau trylikos. Dabar viskas nebe taip. Aš stipri, pozityvi, maksimalistė, gaunanti, ko noriu ir visada tik laiminti, nors iš pašalies galiu atrodyti ir pralaiminti. Bet tai eilinė apgaulė, eilinis kritimas, neeiliniui pakilimui.
Nebeverkiu. Juk šiais, robotų laikais, sako: „Neverk, didelės mergaitės neverkia.“ Šiuolaikinės mergaitės yra bejausmės, joms dabar nesvarbu rūpi/nerūpi, myli/nemyli, galiausiai meluoja ar sako tiesą. Šiuolaikinės mergaitės didesnės melagės už berniukus.
Aš nusispjaunu ir nusišypsau, palieku viską užnugarį, truputį apgaudama Tave, o labiausiai save.
Manau, kad tai - pabaigos pradžia.
Eilinį kartą.
Bet ar Tu kada paklausei, ar aš šito norėjau?
2010.01.27, 21:53
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)